Parodoje bus eksponuojamos instaliacijos, fotografijos, bus pristatyti video darbai, atlikta meninė vaidybinė improvizacija. Studentai siekia sudominti žiūrovą ne kūrinių įvairove, o aktualizuojant pačią temą, dėmės sąvoką, kuri apibrėžiama, kaip sutepta, suteršta vieta,  nuodėmė, yda, savo spalva išsiskirianti iš aplinkos. Jei dėmės reikšmė dažniausiai yra neigiama, studentai klausia: kokias prasmes įgyja dėmės sąvoka, kai ji vartojama socialiniu kontekstu? Meninės dėmės socialumo refleksijos, kaip tam tikras tikrovės matymo ir apmąstymo būdas, studentų darbuose tampa ne tik savotiškomis subjektyviomis asociacijomis, bet ir, švelniai tariant, nuorodomis į nepatrauklias socialines, politines, kultūrines gyvenimo aktualijas. Juk dėmėmis galima laikyti net pačius studentus – baigę studijas, jie priversti ieškoti darbo ne savo šalyje, dėme tampa grėsminga problema - be žinios dingę žmonės, nuolat žiniasklaidoje pasirodančių politikų nerimstančiose akyse regimas melas, jaunimo grožio kulto tuštybė, o taip pat agresija, smurtas ir daug kitų, tapusių beveik gyvenimo norma, dalykų. Kalbant šia tema, verta prisiminti fotografo ir video menininko Jorge´o Leóno (Belgija) Berlyno šokio festivaliui skirtą dokumentinį filmą apie kambarinių išnaudojimą Azijoje ir Arabų kraštuose, kuris rodomas įvairiuose šiuolaikinio meno festivaliuose atlieka egzistencinės etikos kritiko vaidmenį (Gerbutavičiūtė, 2010). Tuo tarpu eksponuoti „Vartų galerijoje“ (Vilnius, 2010) menininko Ray Bartkaus kūriniai „Kavos dėmė“, „Vyno dėmė“, „Kečupo dėmė“, kurių vienoje pusėje tikri dariniai, o kitoje pusėje – tos pačios dėmės, tik jau nupieštos. Atrodo, absurdiška ir beprasmiška buvo atkartoti dėmes, bet šis priešingas kūrybos pavyzdys atliepia J. Boudrillard´o mintį, kad simuliakrų pasaulyje socialumas - tik abstrakcija ir liekana, kuri man asocijuojasi su R. Bartkaus kūrinių dėmėmis. Taigi, parodos tema praplečia suvokimo amplitudę.

          Socialinės temos nėra populiarios meninės kūrybos erdvėje. Gal būt tai sąlygoja netolima praeitis, kai buvo stengtasi atsiriboti nuo ideologizuotos aplinkos, socialinių temų specifiškumas, nes jos neatrodo taip patraukliai, kaip filosofiniai žmogaus būties klausimai. „Tam, kad menas sugebėtų apmąstyti nūdienos gyvenimą, reikia ieškoti meninės kalbos, kuri būtų pajėgi analizuoti kylančias problemas, o ne simuliuoti šiuolaikinio meno elitiškumą ir socialumą (Jaskūnas, 2002).

          Šiaulių universiteto Audiovizualinio meno katedros studentų kūryba ne kartą pristatyta miesto, šalies parodinėse erdvėse, dalyvauta tarptautiniuose projektuose. Studijos - tai ne vien auditoriniai užsiėmimai. Studentai gali išgirsti ne tik dėstytojų nuomonę; žiūrovai gali kritikuoti ar kitaip įvertinti studentų kūrybą.

          Šioje parodoje dalyvauja: Justina Kibildė, Dovilė Bučinskaitė, Gediminas Dundulis, Mantas Galvičius, Gintarė Grišmanauskaitė, Kristina Kniškaitė, Diana Bartusevičienė, Milginta Krugiškytė, Agnė Lukošiūtė, Jekaterina Gultiajeva, Živilė Martinonytė, Alisa Petrovaitė Agnė Ragozinaitė, Birutė Stonkutė, Lina Strazevičiūtė, Jolanta Sinušaitė, Agnė Tamošaitytė, Rokas Jansonas, Mantas Dulevičius, Andrius Stasytis.
            Trijų įdomiausių kūrinių autoriai bus apdovanoti Lietuvos fotomenininkų sąjungos išleistomis knygomis.

 

Regina Šulskytė