Aina Būdvytytė-Gudienė

In der sprachwissenschaftlichen und sprachpraktischen Ausbildung wird der nonverbale Teil des sprachlichen Verhaltens in der Regel wenig beachtet: man beschäftigt sich häufig mit der sprachlichen Seite der Kommunikation, ohne die nichtsprachlichen Regeln der Kommunikation damit in Verbindung zu bringen. Die Untersuchung der Kinegramme, die das konventionalisierte nonverbale Verhalten sprachlich fassen und kodieren, lässt die beiden Seiten der Kommunikation gleichzeitig verfolgen. Einer Erläuterung bedarf im Beitrag zunächst der Terminus Kinegramm, den man immer noch unterschiedlich versteht und interpretiert. Der Schwerpunkt des Beitrags liegt jedoch in der Darstellung unterschiedlicher Typen und Klassifikationsmöglichkeiten der Kinegramme. Die traditionelle Klassifikation der Kinegramme bezieht sich auf ihre Ausdrucksform und ihre semantische Struktur. Bei den Kinegrammen handelt es sich um eine besondere Kombination der litteralen Bedeutung (Versprachlichung des nonverbalen Verhaltens: Laute, Gesten und Gebärden) und einer symbolischen Bedeutung. Die Analyse der Befunde deckt auch weitere Besonderheiten der Kinegramme auf: das Verhältnis zwischen einem bestimmten physischen Vorgang und den anhand dieses Vorganges mitkodierten Emotionen; die Klassifikationsmöglichkeiten nach unterschiedlichen nonverbalen Kanälen etc. Die Analyse der Kinegramme ist für die Übersetzungspraxis von großer Bedeutung. Dem Übersetzer wird oft eine Aufgabe gestellt, und zwar, das Bestreben das in Kinegrammen mitkodierte sprachlich vermittelte Bild des faktischen Verhaltens und die symbolische Bedeutung dieses Verhaltens beim Übersetzen zu bewahren. Dieses Bild, das als Realisierung der symbolischen Gesamtbedeutung betrachtet werden kann, gilt als Kriterium zur Herstellung der Äquivalenzrelation bei der kontrastiven Analyse zwischen den AS- und ZS-Kinegrammen. Die Übersetzungswirklichkeit zeigt, dass das sprachlich vermittelte Bild des faktischen Verhaltens oft zugunsten der kommunikativen Funktion des Kinegramms „aufgeopfert“ wird. Dadurch ändert sich die Relation zwischen dem Verbalen und Nonverbalen.

Šiau­lių univer­sitetas




Jurgita Cvilikaitė


Key-words: lexical gap, key-word, cultu­re, nomination.


Languages are directly affected by culture, social and economic factors. Words that are important for a certain culture are often lexically elaborated; they occur in stable word combinations, expressions, songs, etc. They reflect the importance of concepts they encapsulate and therefore are called key-words. It is quite obvious that key-words may lack equivalents in other languages. In cases like these, or due to linguistic and other reasons, when a concept is not lexicalized, a lexical gap occurs. Lexical gaps are instances of lack of nomination detected in one language while comparing two languages or in a target language during translation. Although the problem seems to be minor and clear, one gets rather the opposite impression after an excursion through the linguistic literature on lexical gaps or translational equivalence. Therefore in the first part of the article, variuos perceptions of non-equivalent lexis, realia and other concepts are presented. The article also discusses such terms as “cultural elaboration”, “culture specific words” and others. The second half of the article focuses on the way such problematic cases are rendered in bilingual dictionaries and in corpora. Statistical and linguistic analysis of corpus data for culturally important word in the Anglo- Saxon context a pet, also socially biased overcr owding and their possible Lithuanian counterparts once again proved that there is a close interrelationship between the lexicon, culture and various social, political and economic phenomena.


Vytau­to Didžiojo univer­sitetas



Giedrė Čepaitienė

Apologies in languages under comparison may be expressed by various constructions. Their analysis allows drawing the following conclusions:
1) in Lithuanian and Polish, the most frequent and neutral formulas of apologies are expressed by explicit performative verbs (Lith. atsiprašau, Pol. przepr aszam); in Russian, such expression is rarer and is considered to be a vernacular expression (Russ. извиняюсь). In Lithuanian and Polish, such formulations may be expanded with stating the cause and the addresser; in Russian, additional actants are not used;
2) in Russian, an apology is usually expressed by implicit verbs (Russ. извините, простите). Such expression is possible in both Lithuanian and Polish as well, however, it is stylistically motivated (Lith. atleiskite, dovanokite, nepykite, nerūstau­kite, Pol. wybacz, przebacz, daru j);
3) all three languages also have such expressions the primary meaning of which is linked with a wish (Lith. nor iu / norėčiau atsiprašyti, Pol. chcę /chciałbym przeprosić za / że; Russ. Я хочу / хотел(a) бы извиниться перед вами), necessity (Lith. Tu­riu atsiprašyti; Reikia atsiprašyti, Russ. Я должен / должна бы извиниться перед вами), request (Lith. Prašau / prašyčiau atleisti; Priim­kite atsiprašymą / atsiprašymo žodžius, Pol. Proszę wybaczyć/ o wybaczenie/ przyjąć przeprosiny) or permission (Lith. Leiskite atsiprašyti; Pol. Pozwolę sobie przeprosić pan / pani / państwo za...; Russ. Разрешите / позвольте мне извиниться).

Šiau­lių univer­sitetas


Aloyzas Gudavičius

Green belongs to the main colours of the spectrum and this is confirmed by the etymology of its name, indicating prototypical reference to the colour. In Baltic and Slavonic languages, the root of the words, naming green, is related to the meanings ‘to sprout, to spring’, in Germanic languages – to the meaning ‘to grow in the soil’. However, the names of green are characterised by a certain ambivalence, i.e. by hardly compatible structures of meanings. ‘Green’ denotes not only the freshness of spring nature, joy of life, etc., but is also a sign of poison, illness and decay. It seems that the semantics of the Lithuanian word žalias (green) also illustrates the discrepancy of the separate meanings of the world as well as opposite 43 Filologija 2007 (12) evaluation of the same phenomenon (feature). This paper aims at explaining the complicated semantics of the word and is an attempt to reveal elements of the nation’s world-view reflected in it. Main research materials are the corpus of the Lithuanian language (over 1,000 concordance lines), as well as the materials of the Dictionary of the Lithuanian Language.
The prototype of green is the colour of the fresh grass, leaves of the trees. It is the basis for the very frequent metonymic usage of the word – the descriptions of trees, forests, meadows or any area of land, covered with greenery. Quite numerous derivative metaphoric meanings that are more or less distinct, are also based on the prototypical meaning of žalias (green): 1) ‘unripe’, about fruit or berries, ‘unseasoned’, about firewood and boards, ‘undercooked’ about food, ‘unprocessed’, about skin, fur, material, ‘immature’ about a person, lacking necessary experience, ‘unfinished’ about work, or ‘incomplete’ about a statement or an idea; the meaning that seems to be specifically Lithuanian – ‘strong, firm; growing, exuberant’ (Žali bu­vo vyr ai; gyvenim as toks žalias, toks šviesus (Men wer e strong; life is so exu­ber ant, so light)).
Other meanings of žalias (green) can be hardly traced to the prototypical meaning and linguists explain them differently. Green colour is related to the chthonic world (deep green water, mysterious green beings that live in water – mermen, mermaids, their green hair, eyes and skin, green moonlight). Green is also the colour of decay, disappearance, negative emotional experiences or physical fatigue (pažaliavu­sios dešros, pažaliavęs iš pykčio, akyse žalia (sau­sages that look green, green with anger, green in the eyes)).
In our opinion, the ambivalence of green can be explained by a double opposition: 1) the world of vegetation: a man with an implication „greens – not green“, and 2) a man : chthonic world with an implication „not greens – green“. Therefore, green has a positive connotation, when a man is compared with the lush world of vegetation, and negative, when a man is opposed to chthonic world that is alien to him.


Šiau­lių univer­sitetas


Edita Karaliutė

Pagrindiniai žodžiai: metaforizacija, konceptualioji metaforos teorija, šaltinio sritis, tikslo sritis, mašina, socialinė sistema, metaforos apimtis ir pagrindinė tema, mechanistinė pasaulėžiūra.

Straipsnyje analizuojama socialinių sistemų metaforizacija mašinų sąvokomis lietuvių ir anglų kalbose. Remiamasi konceptualiąja metaforos teorija, teigiančia, kad metafora yra ne tik kalbos reiškinys, bet ir mąstymo būdas. Tai pagrindinis mechanizmas, kuriuo mes suvokiame abstrakčius konceptus ir abstrakčiai mąstome, susiedami dvi sritis: šaltinio ir tikslo. Nagrinėjamos metaforos SOCIALINĖS SISTEMOS – MAŠINOS atveju šaltinio sritis yra mašina (ar kažkoks jos mechanizmas). Kalbinė medžiaga rodo, kad žinios apie šią sritį (įvairias mašinas, jų sandarą, veikimo principus ir ypatybes) dažnai naudojamos kalbant ir mąstant apie visuomenę, valstybę, jos politinę, ekonominę ar teisinę sistemą, politines partijas, rinkimus, verslą ir kitas tikslo sritis, kurios šiame straipsnyje apibendrinamos socialinių sistemų terminu.
Tyrimas atliktas remiantis elektroninių lietuvių ir anglų kalbų tekstynų duomenimis. Lietuviški metaforiniai pasakymai rinkti iš Vytauto Didžiojo universiteto Kompiuterinės lingvistikos centre sudaryto tekstyno, o anglų kalbos duomenys gauti iš dviejų šaltinių – the British National Corpus ir the Collins Wordbanks Online English corpus.
Išanalizavus surinktą medžiagą, matyti, kad mašinos įvaizdis yra giliai įsišaknijęs abiejų kalbų (lietuvių ir anglų) vartotojų sąmonėje. Metaforos apimtis ir pagrindinė tema gretinamose kalbose yra labai panašios, tik kalbinė metaforos raiška atskleidžia tam tikrų skirtumų. Abiejose kalbose akcentuojama mašinos veikla ir jos ypatybės (greitis, efektyvumas, tikslumas) kaip pagrindiniai požymiai, perkeliami į socialinių sistemų sferą. Taip pat išryškinama hierarchinė šių sistemų struktūra, kurioje žemiausios pakopos nariai vertinami tik kaip mašinos sraigteliai, sukurti savo funkcijai vykdyti. Tuo tarpu žmogiškosios savybės nustumiamos į šalį. Tai atspindi plačiai paplitusių biurokratinių sistemų esmę, kuri, daugelio tyrinėtojų nuomone, neatsiejama nuo mašinos metaforos, atsiradusios Renesanso laikais ir paskatinusios mechanistinį požiūrį į pasaulį.

Šiauliai University


Jurgita Macienė, Kazimieras Župerka

Investigation of the meta- language of non-linguists’ texts provides us with better knowledge not only of the language itself, but also with linguistic awareness of society; that is why it is useful for traditional, ‘pure’, linguistics, sociolinguistics, psycholinguistics, and ethno linguistics.
The present article discusses meta- linguistic units with meta- linguistic commentaries (MCs) which encompass various forms of the adjective švelnus (tender, gentle, kind, mild) or the adverb švelniai (tenderly, gently, kindly, etc.): švelnus (švelnesnis, švelniau­sias) žodis (a tender, more tender, the most tender word); švelniai (švelniau) vadina (calls tenderly, more tenderly, etc.); švelniai (švelniau, švelniau­siai) tar iant (putting it mildly), etc. The adjective is most often used with the noun žodis (word), while the adverb is used with tar iant, kalbant, sakant, pasakius the Present Participle or Gerund ‘uttering, speaking, saying, telling’, inflec65 Filologija 2007 (12) tive forms of the verbs (pa)vadinti, (pa)sakyti (to call, to say) or appropriate participles. 482 examples were collected and analysed.
The object of MCs is the words pronounced by a speaker himself/ herself or another person. According to the position in a meta- linguistic unit, commentaries are of two kinds: a) an MC is being said before the linguistic means commented; in such a case, it is a signal of the strategy of speech; b) an MC is being added in a postposition; we could call such MCs concluding commentaries. Analysis of the collected examples shows that according to the semantic function in the text, MCs of tenderness can be grouped as follows: a) in one case, the commenting means of expression refer to a nice, kind speech, i.e. in the full meaning of the word tender, b) in another case, the commenting means of expression only qualify a straight, direct naming of a matter and perform the function of a euphemism or litotes. Moreover, we found such MCs where, next to the adverb švelniai, harsh words were used. In such cases, the speaker, due to the lack of linguistic competence or through negligence, does not implement the strategy of a linguistic expression which was posed by himself / herself and indicated by a meta- linguistic commentary; or one consciously creates irony, hyperbole.

Šiau­lių univer­sitetas


Virginija Masiulionytė

Im vorliegenden Artikel wird im Rahmen der Weltmodelltheorie auf ein Fragment des litauischen und des deutschen phraseologischen Weltmodells eingegangen – auf die Wettermacher bzw. Ursachen bestimmter Wettererscheinungen. Anhand der litauischen und der deutschen Belege, die atmosphärische Erscheinungen bezeichnen, werden diejenigen Bilder und Symbole verglichen, die in beiden Sprachen zur Kategorisierung der Ursachen von bestimmten Wettererscheinungen herangezogen werden – meistens handelt es sich um mythische Wesen bzw. Tiere. Dabei spielen auch Zusammenhänge und Wechselbeziehungen zwischen dem phraseologischen und den anderen Weltmodellen eine große Rolle, wie z. B. Mythologie, Folklore, Bräuche usw., die in der vorliegenden Untersuchung auch Beachtung finden. Die Analyse der Belege lässt schlussfolgern, dass in beiden phraseologischen Weltmodellen vor allem chthonische Wesen und Tiere als Wettermacher auftreten und dass im Grunde genommen beide Völker ähnliche Bilder und Symbole zur Kategorisierung der Ursachen von Wettererscheinungen in ihren phraseologischen Weltmodellen verwenden, was auf die Zugehörigkeit zu der gemeineuropäischen Kulturtradition zurückgeführt werden kann.

Vilniaus univer­sitetas


Inesa Šeškauskienė

The present paper focuses on the extension of meaning in the English and Lithuanian prepositions of proximity: by, beside, greta, šalia and ties. The investigation is based on some principles of cognitive linguistics: space conceptualisation and mental space theory. It is argued that the primary physical meaning of the locatives of proximity is rendered through differing spatial relations, which are preserved in meaning extensions.
Thus the regional (qualitative) space organisation in the primary meaning of by is preserved in its extended meaning; however, the nature of the relationship between X and Y changes (X supports Y). The geometrical region rendered in the primary meaning of ties is preserved in its meaning extension with some components of the primary meaning backgrounded (Y as a localisation centre) and some foregrounded (Y as a point of tension and/or decision making).
The Lithuanian šalia focuses on the positional spatial organisation of sequential elements, which is preserved in its meaning extension. However, the focus in the extended meaning is on the differences, juxtaposition of X and Y, which was not emphasised in the primary meaning.
The English beside and the Lithuanian greta seem to be based on the positional spatial organisation of a row, with elements facing the same direction. In the meaning extension, beside preserves the equal status of the elements; however, their incompatibility is foregrounded. The Lithuanian greta has X and Y of equal status, but their similar nature, closeness is clearly preserved.
The cross-linguistic approach allows identifying intricate features of spatial relations expressed by English and Lithuanian prepositions. Cross-linguistically, these prepositions could be characterised by overlapping relations with the meaning of by overlapping with ties, and beside roughly covering the meanings of šalia and greta.

Vilniaus univer­sitetas


Olga Derkačiova

Remiantis Stanislavo Vyšenskio ir Stepano Prociuko tekstais tyrinėjamos „savos šalies“ koncepto funkcionavimo ypatybės šiuolaikinėje ukrainiečių poezijoje. Šis konceptas, siejamas su idealios šalies sąvoka, aktualizuojamas įvairiais ženklais: Gralio Taurė, Šalis Čigonija, Eldoradas, Alta. Jis iškyla kaip nacionalinio, bendrojo kultūrinio, tautosakinio ir autoriaus asmenybės aspektų sintezė. Prociuko kūryboje „savos šalies“ konceptas konstruojamas neigimo būdu (Paryžius kaip meno simbolis, Lietuva kaip laisvės simbolis), nematant analoguose tautinio ukrainiečių charakterio bruožų. Vyšenskio poezijoje dominuoja koncepto manifestacija ir detalus jo išaiškinimas. Autorė tyrinėjo priežastis, kurios paskatino atsigręžti į šį konceptą, ir nustatė, kad jos skirtingos.


Ивано-Франковский институт права,
экономики и страительства



Jelena Koroliova

Remiantis palyginamosiomis konstrukcijomis straipsnyje analizuojamos eilinio rusų kalbos tarmės Latvijoje atstovo idiolekto ypatybės. Autorė 10 metų užrašinėjo informanto kalbą. Informantas yra sentikių, gyvenančių kompaktiškoje grupėje nuo 17 amžiaus po 1666 metų stačiatikių bažnyčios skilimo, atstovas. Jis yra sentikis savo kilme, bet ateistas įsitikinimais. Tačiau jo kalba nenorom išduoda jį esant sentikį. Tai vyresnės kartos atstovas, visą amžių pragyvenęs toje pačioje vietoje, jam 78 metai. Informanto kalboje susijungia tarminiai archaizmai, prastakalbės ir profesinio žargono elementai. Tai paaiškinama tuo, kad jis visą gyvenimą dirbo kranininku, vairuotoju, traktorininku ir kombainininku. Straipsnyje analizuojamos keturios sferos, atspindinčios asmenybės socialinį statusą: kaimo gamta, profesinė sfera, lyties ir religinis aspektai. Šios sferos atspindi informanto biografiją, lyties šnekos ypatybes, specifinį kaimo gyventojo pasaulėvaizdį. Idiolekte atspindėtas kalbos pasaulėvaizdis daug kuo skiriasi nuo pasaulėvaizdžio, būdingo bendrinės kalbos atstovui.

Даугавпилсский университет



Michailas Kočerganas

Tyrinėjant kalbos pasaulėvaizdžio problemą remiamasi šiuolaikinės kalbotyros postulatu, kad kalba ne tik atspindi pasaulį, bet ir jį interpretuoja. Ryškiausiai tautos pasaulio samprata atsiskleidžia kalbos leksinėje semantinėje sistemoje, o ypač gretinant skirtingų kalbų leksines semantines grupes. Leksinių semantinių laukų gretinimas išryškina hipo-hiperoniminių, sinoniminių ir antoniminių santykių specifiką. Kalbos nevienodai detaliai kategorizuoja pasaulį, vienos linkusios labiau pabrėžti giminines sąvokas (pavyzdžiui, prancūzų, anglų), kitos – rūšines (rusų, ukrainiečių). Didelę reikšmę kalbos pasaulėvaizdžio apibūdinimui turi žodžio vidinės formos tyrimai, nors čia ir negalima išvesti tiesioginės koreliacijos tarp pavadinimo motyvacijos ir tautos pasaulėvaizdžio. Straipsnyje taip pat aptariama frazeologijos, gramatinių kategorijų, sintaksės gretinimo vertė kalbos pasaulėvaizdžio tyrinėjimams.


Киевский Национальный лингвистический университет



Liudmila Melnikova

Straipsnyje analizuojamos dažniausiai vartojamos italų kalbos sintaksinės konstrukcijos, kuriomis perteikiama tiesioginė arba netiesioginė skatinimo intencija. Apibūdinamos tokių konstrukcijų morfologinės ypatybės ir semantiniai atspalviai. Tyrimo medžiagą sudaro skatinamieji šnekos aktai, išrinkti iš Alessandro Barikko romano „City“ ir jo vertimo į rusų kalbą (vertėjai E. Degtiar ir V. Petrova).


Белорусский государственный университет



Galina Syrica

Koncepto turinį, jo aksiologinius požymius bei tautinę kultūrinę specifiką lemia ne tik koncepto reprezentacija kalbos pasaulėvaizdyje, bet ir jo vieta konceptualiajame pasaulėvaizdyje. Konceptualiajam pasaulėvaizdžiui būdingas unikalus universalių ir specifinių kultūros konceptų derinys. Jam susiformuoti vienoje ar kitoje kultūroje didelę įtaką turi konceptų samprata konkrečiuose idiostiliuose. Vieno ar kito koncepto reikšmingumas priklauso nuo jo eksploatavimo grožinėje literatūroje. Analizuojamasis konceptas užima svarbią vietą daugelio rusų rašytojų ir poetų idiostiliuose.
Sukimosi konceptas plačiai reprezentuojamas rusų kalbos pasaulėvaizdyje, atsispindi paradigminių, sintagminių ir derivacinių ryšių sistemoje bei frazeologijoje. Šis konceptas dažniausiai turi neigiamą aksiologinį krūvį, tai matyti pagrindinės leksemos кружение semantikoje bei frazeologizmuose su komponentais круг, кружить, кружиться. Sukimosi konceptas susijęs su kreivumo mitologema ir su konceptais kelias, velnias, liga. Kai kurių rašytojų, pavyzdžiui, Dostojevskio, konceptosferoje šalia bendrųjų koncepto požymių ryškūs ir nauji prasmės niuansai. Sukimosi konceptas pirmiausia siejamas su pragaro jėgomis; su mirtimi, išprotėjimu; su liga; su jauduliu, neramumu; su sumaištimi; su meilinimusi, įsimylėjimu; su per dideliu judrumu; su įkyrumu; su neaiškumu, painiava; su audringais įvykiais; su greičiu; su aplinkiniu (netiesiu) keliu; su uždara erdve; su nelaisve; su apgavyste; su pragaru; su tam tikra veikla užsiimančių žmonių kolektyvu (būriu).

Даугавпилсский университет


Liudmila Černyšova

Straipsnyje aprašomas rusų ir baltarusių kalbų frazeologijos fragmentas, kuriame atsispindi abiejų tautų požiūris į paukščių pasaulį. Analizuojami abiejų kalbų frazeologizmai su pagrindiniu žodžiu – žvirblio pavadinimu. Frazeologijoje išryškėja ambivalentiškas žvirblio vertinimas gretinamų tautų pasaulėvaizdyje. Frazeologijoje atsispindi ir tam tikri skirtumai, pavyzdžiui, baltarusių pasaulėvaizdyje žvirblis vertinamas daug teigiamiau negu rusų pasaulėvaizdyje.

Белорусский государственный педагогический университет


Dalia Jakaitė

Keywords: father, son, garden, journey, faith, disability, bicycle, proof, grace, silence.

Puerility in Beckett’s creative works may be perceived on different semantic and stylistic levels. The son Jacques from the novel “Molloy” emerges as its figurative representative. As well as “Stories and Texts for Nothing”, the first part of the trilogy, is open to the story of Abraham and Isaac having the fatal role for understanding the son Jacques. The fatherson relationship provoking Abraham and Isaac story in the novel emerges as permeated by negative dissociation but the only possible way to turn to the relation with the Other that lacks authenticity. The parody of Molloy as Divine Son in the novel is the basis for the proof of the deconstructed Old Testament and the argument in principle of Beckett’s exegesis. Spatial characteristics of the two stories form the horizon of impossible but still happening journey of proof. Obscurity is an exceptional feature of the son Jacques. Not only the absurdity of the divine will is expressed by it but also the lack of (Non)existing One. Correlating with the fragments of the biblical story in the Beckett’s model of the relationship between the Morans, father and son, the authoritarian control, cynicism, honour, official relationship reminding Kafka’s world are dominating instead of love and divine confidence/faith, the spirit of sacred proof and sacrifice. In the father Moran’s situation it is possible to recognize not only the variant of the biblical father of faith but also the grotesque of the believer’s attitude in general. Molloy who is attempted to be killed becomes the metaphor not as much of ignored divinity but of provokingly asking relation with the Other. The impression of radically violated order, absolute relativity, the world of lacking or insufficient God is reinforced by the constant malaise of the characters. The parable of the bicycle is one of specific forms of Beckett’s journey and immobility. The journey by bicycle may be perceived as a parody of the grace of God, more precisely, of the relation with it.

D al i a J A K A I T Ė
Literatūros istorijos ir teorijos katedra
Šiaulių universitetas
P. Višinskio g. 38
LT-76352 Šiauliai


Ramūnas Šilis

Keywords: childhood, formation of personality, technocration, alienation, split between the spiritual values, opportunities of changing the world. Ray Bradbury reveals psychological issues of a developing man, his road towards spiritual maturity. A lot of attention is devoted to the relation of the child with the surrounding world. The writer also tries to find answers to the eternal questions of being. The world of childhood is opposed to the world of technocracy. Bradbury clearly shows what damage can be done to the formation of personality by continuous achievements of science and technology, also the growing alienation between people. Furthermore, the writer believes that it is still possible to improve the situation that the mankind have done to the universe. He affirms that mistakes can be corrected only by children as only they are capable of perceiving the world clearly and subtly.
It should be pointed out that Bradbury not only allows readers to have a look at the inner world of the growing personality but also see the environment through the eyes of a kid. According to the author, the developing of personality depends not only on the behaviour of inherited factors, talents, skills, outlook on the world but also on the capacity of adults to create safe, reliable, open, respectful and loving atmosphere, thus finding the right way to the child’s heart.

R a m ū n a s Š I L I S
Literatūros istorijos ir teorijos katedra
Šiaulių universitetas
P. Višinskio g. 38
LT-76352 Šiauliai


Светлана Филиппова

Pagrindiniai žodžiai: apysaka-pasaka, fantastika, mokslinė fantastika, stebuklinė pasaka, masinė literatūra. Pirmoji tyrimo dalis skirta rusų pasakos žanro riboms nustatyti. Šiam žanrui būdingos magijos vaizdavimo ypatybės. Pasakiškas stebuklas paprastai pažeidžia įprastą daiktų išdėstymo tvarką, sulaužo įprastas žmonių gyvenimo taisykles. Stebuklas mokslinėje fantastikoje gali būti paaiškinamas racionaliai, liaudies pasakose stebuklas paklūsta tam tikroms taisyklėms, pagal kurias gėris privalo nugalėti blogį. Pasaka, vaizduojanti įsivaizduojamus pasaulius ir superherojų žygdarbius, neatitraukia skaitytojo nuo realybės, kaip tai daro fantastika. Ji pasakoja apie vaikus arba menamus herojus ir jų nuotykius realiame arba kituose pasauliuose, ji siūlo skaitytojui (suaugusiajam ir vaikui) išmokti pamoką.
Antroji straipsnio dalis – bandymas susisteminti ir suklasifikuoti XX a. antrosios pusės rusų vaikų literatūros pasakas. Atrinkta ir nagrinėjama rusų ir užsienio autorių kūryba, formuojanti žanro pagrindą, mažiau žinomų ar netgi užmirštų tarybinių autorių ir populiarių šiuolaikinių autorių darbai.

С в е т л а н а Ф и л и п п о в а
Московский государственный университет им. М. В. Ломоносова
117418 г. Москва


Ольга Папуша

Pagrindiniai žodžiai: ukrainiečių vaikų literatūra, literatūros teorija, kritika, kolonializmas, integracija. Šiuolaikinis periodas ukrainiečių vaikų literatūros vystymosi istorijoje susijęs su Ukrainos nepriklausomybės paskelbimu 1991 m. ir naujų vystymosi kontekstų – politinių, ideologinių, ekonominių, sociokultūrinių, metodologinių – atsiradimu. Savitas ukrainiečių literatūrologų „savų“ objektų aptikimas tapo naujausios vaikų literatūros nenuoseklios ir neįtikinamos argumentacijos, dažnai diletantiškos jos kritikos, kol kas dar kompleksiško požiūrio į filologinę ir sociokultūrinę šio reiškinio prigimtį nerealizuotumo priežastimi. Nagrinėjami svarbiausi šiuolaikinio vaikų literatūros mokslo formavimosi procesai: hierarchijų kaita, naujos mitologijos integracija, dekonstrukcija. Daroma prielaida, kad vaikų literatūros mokslas Ukrainoje, įveikdamas metodologinius, terminologinius nuomonių skirtumus, formuodamas profesinių diskusijų lauką, tampa ne tik šiuolaikinio literatūrinio dialogo su vaikais indikatoriumi, bet ir jo vystymosi raidos katalizatoriumi.

О л ь г а П А П У Ш А
Кафедрa гуманитарных дисциплин
Тернопольский коммерческий институт
46002 Тернополь, Украина,


Эмилия Огар

Pagrindiniai žodžiai: žinių populiarinimas, pažintinė negrožinės literatūros knyga, populiarinimo būdai.

Straipsnyje mokslinė knyga vaikams nurodoma kaip pažintinė knyga. Šis terminas tikslesnis vaizduojant analizuojamo literatūros potipio socialinio ir funkcinio skyrimo esmę. Pažintinė knyga turi kelis potipius: mokslinį, meninį, mokomąjį, tiriamąjį, praktinį ir vystymosi. Kiekvienas potipis turi savo komunikacinį ir informacinį tikslą.
Specialiosios žinios pažintinėje negrožinės literatūros knygoje gali būti perteikiamos skirtingais būdais. Populiarinimo būdai tradiciškai gali būti suskirstyti į būdus, padedančius pasiekti pasakojimo tikslumo ir nuoseklumo; būdus, prisidedančius prie pasakojimo paprastumo; būdus, kuriais siekiama sujaudinti, raginama dalyvauti pažinimo procese.
Pažintinės knygos tyrinėjimas yra svarbiausia vaikų literatūros tyrinėjimų kryptis: tai padeda pagerinti kūrybinę strategiją ir specialiųjų žinių populiarinimo būdus, padidinti vaikų negrožinės literatūros komunikacinį veiksmingumą.

Э м и л и я И г о р е в н а О Г А Р
кафедрa Издательского дела и редактирования
Украинская академия печати
79013 г. Львов


Алина Романовска

Pagrindiniai žodžiai: karnavalizacija, vaikystės reiškinys, vaikų sąmonė, dabartis, ironija. Tyrimo objektas – XX a. pabaigos – XXI a. pradžios latvių literatūra suaugusiems skaitytojams, kurios veikėjai yra vaikai. Didelė šio laikotarpio literatūros apie vaikus dalis arba turi autobiografinių motyvų, arba yra sudaryta pagal autobiografinio pasakojimo principus.
Vienas įdomiausių reiškinių moderniojoje latvių literatūroje yra Jānio Einfeldo romanas Olds (Veči) (1999). Janio Einfeldo romanas – vaizdingiausias karnavalizacijos principo įkūnijimo pavyzdys, kur nebelieka apribojimų, draudimų ir normų. Šio romano, kuris daugeliui nepasiruošusių skaitytojų sukelia tiktai pasibjaurėjimą, pagrindiniai veikėjai yra vaikai – brolis ir sesuo.
Einfeldas aprašo vaikų sąmonės formavimąsi šiuolaikiniame pasaulyje. Nors pagrindinis pasakojimas yra groteskiškas, daugelis nemalonių mūsų laikų realijų yra itin atpažįstamos. Viskas čia yra pateikiama atvirkščiai, nėra jokios tradicinės vertybių skalės, viskas gali būti išjuokta arba garbinama.

A l ī n a R O M A N O V S K A
Даугавпилсский университет
Vienības 13–323 kab.


Ona Laima Gudzinevičiūtė

Keywords: sex and gender, gender of a noun, common gender, epicene nouns.

Nouns of the Lithuanian language can be of two genders: masculine and feminine.
Genders of nouns are determined by two factors: 1) semantic, i.e. lexical meaning of the nouns; 2) morphological, i.e. certain morphological features of the nouns.
Grammatical gender of a noun which means names of persons and living beings is determined on the semantic basis. In fiction and in the spoken language differential meaning of the gender is ascribed to the nouns that name things of inanimate nature. An object which is perceived as male being is defined by a noun of masculine gender, and female being by feminine gender.
A person or an animal that is of masculine sex is called by a noun that is of masculine gender and a person or an animal that is of feminine sex is called by a noun that is of feminine gender. Some nouns that make meaningful pairs are of different roots. Majority of nouns that denote persons (and animals) of both gender are of the same root, and different gender of a noun is shown only by affixes – inflections, sometimes by a suffix together with an inflection.
In the Lithuanian language also exist such nouns that indicate a person but don’t have the meaning of a gender. These are nouns of general meaning that can name persons of both masculine and feminine sex, e.g. tramp, gawk, spitfire. In regard to form, some of these words are of masculine gander, other – of feminine gender. Formerly these nouns were called nouns of common gender, now they are called by the Latin name substantiva communia (SC), i.e. the specific class of nouns and not the third gender is emphasized. Only the context and the pejorative meaning that is characteristic to these words help determining the gender of the mentioned nouns. In the Lithuanian language there are nouns that are used in their generalized meaning; they are used to name a person of masculine and feminine sex (not indicating their biological sex). Pejorative shade of the meaning is not characteristic to these nouns. These are the so-called epicene nouns (Lat. epicoenus, Gr. epicoinos), e.g. child (both boy and girl), human (both man and woman). Nouns name a person neutrally (presumptively), i.e. man or woman, boy or girl, and don’t have the pejorative shade.
SC generally describes a person (or an animal) in a derogatory and sneering way according to the temper, look or other features. These nouns are mostly used in spoken language.

O n a L a im a G U D Z I N E V I Č I Ū T Ė
Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedra
Šiaulių universitetas
P. Višinskio g. 38
LT-76352 Šiauliai


Giedrė Čepaitienė

Keywords: addresser, addressee, words of addressing, diminutives, name, surname, nickname.

This work deals with the present tendencies of addressing children, i.e. the usage of words of addressing. The words of addressing used while communicating with children have been investigated in Šiauliai city and district as well as in the districts of Joniškis and Radviliškis. The data of a direct poll have been the basis of the investigation. 150 children, pupils of kindergartens and primary classes, have been interviewed.
Parents usually address their children by names but rarely by their official forms. While communicating with both sons and daughters, they use various derivatives with diminutive suffixes; sometimes parents shorten their names, etc. While addressing daughters they use even 6 diminutive suffixes, according to the frequency which spread as follows: -utė (Linute), -ulė (Austule), -uk (Rugiliuk), -ytė (Kamilyte), -užė (Migluže), -ėlė (Ramintėle). This does not correspond to the frequency provided in the Lithuanian corpus (-utė, -ytė, -elė, -ėlė, -ukė, -ikė, -ulė, -otė, -olė, -užė).
It has to be said that the derivatives of the Lithuanian suffix -uk are used without the inflection, that is why addressing girls the forms which coincide with masculine nouns are used (comp. Gintariuk “Gintarė – “Gintare” and “Gintaras – Gintarai”). Parents address girls using other masculine words as well, e.g. katinėli, kiškuti, zuikeli, aukseli, deimančiuk. Sometimes father addresses his daughter by contemptuous words or mockwords, e.g. eglišake.
Boys are addressed by words with only three diminutive suffixes: -ukas (Taduk), -utis (Virguti), -ėlis (Mindaugėli). In essence, it corresponds to the data of the material presented in the corpus. It should be noted that boys are more often addressed by various name derivatives, e.g. Domai “Dominykai”, Justai “Justinai”, Age “Edgarai”.
Brothers and sisters usually choose the model of addressing which is used by their parents. However, there are particular differences: children do not use a lot of diminutive suffixes but they use suffixes of non-Lithuanian origin, e.g. -ka, -ce.

G i e d r ė Č E P A I T I E N Ė
Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedra
Šiaulių universitetas
P. Višinskio g. 38
LT-76352 Šiauliai


Елена Акмoва

Pagrindiniai žodžiai: vaikų kalba, dvikalbystė, sakinio struktūra, žodynas, žaidimas, psicholingvistinė motyvacija. Pastaraisiais metais Lietuvoje greta vaikų darželių, kuriuose auklėjimas ir mokymas vyksta gimtąja (lietuvių, rusų, lenkų) kalba, daugėja ikimokyklinių įstaigų, jungiančių daugianacionalinio kontingento vaikus.
Lietuvos švietimo ministerijos duomenimis, Respublikos vaikų darželiuose yra auklėjami ikimokyklinio amžiaus vaikai iš Australijos, Armėnijos, Afganistano, Baltarusijos, Belgijos, Vietnamo, Vokietijos, Gruzijos, Izraelio, Indijos, Kazachstano, Kanados, Latvijos, Islandijos, Moldovos, Pakistano, Rumunijos, JAV, Serbijos, Švedijos, Škotijos ir kt.
Tikslus vaiko kalbų mokymosi dėsningumų šiomis sąlygomis išmanymas, kalbos ir šnekos ugdymo ryšys su bendra vaiko psichikos raida yra pagrindinė ugdomojo ir auklėjamojo proceso organizavimo šeimoje ir vaikų darželyje sąlyga.
Dvikalbystės procesų tyrinėjimas rusakalbių vaikų darželyje „Rugiagėlė“ Šiauliuose parodė, jog apie 40% vyresniųjų grupių dvikalbių vaikų netobulai vartoja pirmąją gimtąją (rusų) kalbą.
Didelę reikšmę mokant antrosios kalbos turi ne tik kalbinis ugdymas šeimoje, bet ir vaiko auklėjimas dvikalbėje vaikų darželio grupėje.
Remdamiesi žinių dvikalbystės ugdymo srities specialistų tyrimais sudarėme elementarią programą vaikų darželio auklėtinių tėvams, norintiems ugdyti savo vaikų gimtosios kalbos gebėjimus.
Vaikų darželyje keliamas klausimas apie tai, kokia turi būti auklėtojo suplanuota dvikalbio vaiko veikla, psicholingvistiniai kalbos ir šnekos ugdymo principai ir metodai, apibrėžiantys šios veiklos struktūrą. Todėl auklėtojai kuria kryptingai organizuoto bendra vimo situacijas, nes natūralus bendravimas nesudaro vaikui psicholingvistinių sąlygų išmokti savarankiškai ir taisyklingai įvaldyti vieną ar kitą kalbą.
Šiaulių miesto vaikų darželio „Rugiagėlė“ auklėtojų veiklos analizė parodė, jog sudėtinga ir įvairi dvikalbio auklėjimo situacija reikalauja diferencijuotų, psicholingvistiškai motyvuotų, metodiškai pagrįstų programų ir kvalifikuoto personalo.
Tai gali padėti pasiekti realių rezultatų šeimoje, vaikų darželyje, o vėliau – mokykloje ir gyvenime.

Е л е н а П а в л о в н а А К И М О В А
Кафедрa pусского языка
Шяуляйский университет
ул. П. Вишинскё 38
LT-76352 Шяуляй


Jurgita Brasiūnaitė, Regina Koženiauskienė

Keywords: title, children’s literature, poetics, rhetoric, rhetorical figures, figures of composition, paronomasia, parenthesis, etymological figure, poetic etymology, psycholinguistic research. The title has an evident rhetorical pragmatics. It does not merely introduce or announce concrete concentrated information while presenting the theme, but also makes a memorable first impression; it affects, tempts, convinces, intrigues, surprises, shocks the addressee, makes him laugh, argues rhetorically and gives an aesthetic pleasure with the help of various rhetorical figures. The topic of the report is absolutely novel, the titles of Lithuanian works of poetry and prose for children are being analysed in the aspect of rhetoric for the first time. The title is presented as an important part of work that characterizes the whole piece of writing and influences one’s choice and as a separate rhetorical work which has its independent value, reveals the essence and affects the reader.
Titles in children’s literature are extremely catchy; they are like small advertising posters full of colourful rhetorical decoration elements. An author puts a lot of his imagination into them, by playing with the semantic, grammatical and phonetic sounding of words. Wordplay is based on the psychological aspect trying to get closer to the mindset of the addressee and to wake his/her imagination.
Besides the diminutives and metaphors very much enjoyed by children, there are rhetorical figures – extremely effective devices for evoking interest, making a direct contact with children which contains warm communication and close emotional bond.
It is discussed which of the rhetorical figures are the most successful when trying to attract the reader’s attention, to speak to a child’s heart and to involve him subtly into reading. Rhetoric figures under the investigation are mixed with tropes (metaphors of different kinds) and because of that their effect is even stronger. Our small readers prefer titles including consonances of tropes and witty grammatical words.

R eg in a K O Ž E N I A U S K I E N Ė
Lietuvių kalbos katedra
Filologijos fakultetas
Vilniaus universitetas
Pamėnkalnio g. 18-22
LT-01114 Vilnius

J u rg it a B R A S I Ū N A I T Ė
Vilniaus universitetas
Želvos g. 14
LT-08100 Vilnius


Vilija Adminienė

Pagrindiniai žodžiai: vaikų folkloras, juokavimai, humoristiniai eilėraštukai, pravardės, greitakalbės. Vaikų folkloras – sudedamoji folkloro dalis. Tai priežodžiai, skaičiuotės, trumpi eilėraštukai, greitakalbės, perduodami iš kartos į kartą. Straipsnyje aptariami labiausiai paplitę vaikų žodinio folkloro atspindžiai šiuolaikinio anglakalbio vaiko gyvenime – pravardės ir įvairūs epitetai. Aptariamos asociacijos, kuriomis remdamiesi vaikai kuria pravardes savo bendraamžiams ir kitiems asmenims. Labai dažnai pravardėse atsispindi fizinė išvaizda: plaukų spalva, akių ir nosies forma, veido išraiška. Vartojami įvairūs palyginimai su gyvūnais ar daržovėmis. Daug pravardžių sugalvojama tiems, kurie nešioja akinius. Vaikai yra labai kūrybingi kalbėdami ir apie mokomuosius dalykus: vartojama daug santrumpų, kalambūrų. Jų vaizduotė neišsemiama, o ritmo pojūtis begalinis. Vaikų žodinis folkloras nepaprastai gyvybingas. Jis perduodamas iš vienos vaikų kartos į kitą beveik nepakitęs.

V i l i j a A D M I N I E N Ė
Anglų filologijos katedra
Šiaulių universitetas
P. Višinskio g. 38
LT-76352 Šiauliai