Netradicinius ugdymo metodus taikantis istorijos mokytojas: „Esu tikras, kad ir po penkiolikos metų mokytojausiu“

serz2

serz2
Įtrauktas į policijos įskaitą, „išprašytas“ iš mokyklos, galiausiai baigė profesinę mokyklą. Ir tai dar ne pabaiga. Nors jau turbūt ne vienas stereotipiškai pagalvojote apie nekaip susiklosčiusį jaunuolio gyvenimą, Sergėjus Staponkus-Seržas tokius stereotipus laužo. Po vingiuotos paauglystės šiuo metu pašnekovas gali didžiuotis ir savanoriaujant įgytomis pamokomis, ir mokslais įvairiose mokymo įstaigose. Apdailininko specialybę vaikinas įgijo profesinio mokymo įstaigoje, statybos inžinerijos programą baigė kolegijoje, istorijos bakalauro studijas – Šiaulių universitete, o štai dabar ten pat baigia ir istorijos ir politikos magistrantūrą ir jau ne vienerius metus sėkmingai dirba istorijos mokytoju mokykloje.

„Jeigu užsidarė durys ir po 12 klasių nepapuolėte į universitetą, atsidaro kitos durys. Keliauk, savanoriauk užsienyje, susirask draugų, pažink šalį, kultūrą – tiesiog pažink pasaulį. Galų gale, pasimatuok profesiją, kuri tikrai pasitarnaus ateityje“, – pataria S. Staponkus, savo darbe šiandien kasdien bendraujantis su jaunais žmonėmis ir mokantis juos ne tik istorijos paslapčių, bet ir pasakojantis savo asmenines patirtis.

Tęsiame pasakojimus apie išskirtinius mokytojus šalia mūsų, atradusius savo kelią ir ugdančius jaunąją kartą.

Moko vadovaudamasis savo patirtimi

S. Staponkus įsitikinęs – gyvenime atsitiktinumų labai daug. Štai ir pedagogu jis tapo visiškai netikėtai. Savanoriauti mėgstantis pašnekovas darbo pasiūlymą gavo tiesiog piligriminio žygio metu savanoriaudamas.

„Žygiavau su draugu ir išgirdau, kaip pažįstama moteris kalba telefonu apie tai, kad jai reikia dviejų auklėtojų. Mes atsisukom ir pusiau juokais pasakėm, kad galim jais būti. Nuvažiavom į pokalbį ir tapom dviem jaunais socialiniais darbuotojais vaikų namuose“, – mokytojavimo pradžią prisimena pašnekovas, visų vadinamas tiesiog Seržu.

Serz1

Serz1
Bendrojo lavinimo mokykloje dirbti pradėjo pamažu. Vienam skautų vadovui pasiūlius padirbėti mokykloje su vaikais, galiausiai gavo pasiūlymą mokyti ir istorijos, ir čia, kaip pats sako, atrado save. Paklaustas, ką jam reiškia mokyti, S. Staponkus pirmiausia akcentuoja, kad pirmiausia patiems pedagogams mokiniai yra mokytojai, iš kurių mokaisi kantrybės, išradingumo, meilės. Tiesa, pripažįsta, kad viso to išmokti nėra taip lengva.

„Kai klasėje 30 asmenybių su savo pasauliais, juos sutelkti kažkokiam tikslui yra sudėtinga. Dirbi ne su plytomis, dirbi su širdimis. Būdamas ten, aš kartais bandau įsivaizduoti save 5-6 klasėje, ypač dirbdamas su nenustygstančiais vietoje vaikais. Su jais man labiausiai pavyksta susitvarkyti, susidraugauti taip, kad net pakviečia į futbolo mačą ar sužaisti krepšinį iš šokoladuko. O tas atsistojimas prieš klasę.... Viena kolegė pasakė: „Kur tu daugiau gausi tokią galimybę kiekvieną dieną būti scenos žvaigžde, būti klasės centre ir koreguoti vaikų gyvenimus?“. Man geriausias įvertinimas yra tada, kai juos pavyksta sudominti, kai jie iš pamokos kažką pasiima su savimi“, – tikina pedagogas.

Panašu, kad netikėti pasiūlymai savanoriaujant, pažįstant pasaulį ir dalyvaujant skautų veiklose Seržą atvedė iki svajonių profesijos. Pašnekovas ir po daugybės metų save mato dirbantį su vaikais, mokytojaujantį. „Tarnausiu, – nustebina tokiu apibūdinimu S. Staponkus. – Viena iš mokytojo gyvenimo paskirčių yra tarnauti. Ne bendrąja to žodžio prasme tarnauti, bet kaip ir išrinktoji valdžia turi tarnauti tautai, tai mokytojas turėtų tarnauti ir būti sektinu pavyzdžiu.“

Pats S. Staponkus gyvenimiškos patirties, kurios moko ir mokinius, semiasi ir iš skautavimo bei kelionių. Visa tai, anot pašnekovo, jį suformavo ir atvedė iki šių dienų pasiekimų. Jo vardą, kaip pats sako, suformavo ir savanorystė. Savanoriavimo aistra išsivystė iki daugybės pasiūlymų dirbti stovyklose, vesti įvairius užsiėmimus, paskaitas, mokytojauti.

„Per savanorystę atradau darbą, per savanorystę atradau antrąją gyvenimo pusę, per savanorystę įgyvendinau savo svajonę – išvykau į Indiją. Per savanorystę aš tapau tuo, kuo dabar esu. Mane suformavo savanorystė. Skautiškus įgūdžius pritaikau ne tik žaidimams, bet ir gyvenime. Kažkur iškeliavus su artimaisiais, su draugais į gamtą, tu žinai, ką ir kaip padaryti, kaip pasiruošti, kur ieškoti sausų prakurų šlapiame miške, kaip ištempti tentą. Visa tai praverčia. Skautai padėjo susidėlioti vertybes. Tik skautų stovykloj aš pajutau, kas yra tas patriotiškumas – keliama vėliava, giedamas himnas, į žvaigždes kylanti lietuvių liaudies daina“, – vardija pašnekovas.

Sunku patikėti, kad žmogus, nemėgęs miegoti nepatogiose, šaltose, šlapiose ir pilnose uodų palapinėse, skautauja jau 16 metų. Anot S. Staponkaus, visi tie nepatogumai grūdina ir vienija. Ne veltui tarpukariu, formuojant tautinę visuomenę, skautų judėjimas buvo įtraukas į mokyklų ugdymo programą. Pedagogo įsitikinimu, kiekvienas jaunuolis turėtų praeiti tokias gyvenimo gamtoje pamokas.

Jaunimui trūksta gyvenimiškų įgūdžių pamokų

Ateina karta su naujomis idėjomis, naujais iššūkiais, kurie pakeis mus ir formuos mūsų demokratiją. Todėl, anot Seržo, jeigu neinvestuosime į juos dabar, mes neturėsime tokios Lietuvos, apie kokią svajojame žiūrėdami į Vakarus. Dabar matydamas sunkiai besimokančius, patiriančius stresą gimnazistus, pašnekovas svarsto, kad iš jų yra per daug reikalaujama mokslo žinių, o ne gyvenimo įgūdžių. Pastarųjų taip pat turėtų būti mokoma mokykloje.

serz3

serz3
„Savanoriaudamas Indijoje, mokiau jaunimą vadinamųjų „life skills“ (gyvenimiškų įgūdžių): streso valdymo, pozityvaus mąstymo, laiko planavimo ir kitų dalykų, kurie yra reikalingi ir mūsų visuomenei. Daugybė jaunuolių nemiega naktimis, ryja vaistus, kad gautų gerą įvertinimą kontroliniame, egzamine, tačiau gyvenimo egzaminui niekas jų neruošia. Manau, kad mokyklos turėtų padėti atrasti kryptį, kuria vaikas nori eiti, mokyti susidoroti su gyvenime vykstančiais sunkumais“, – įsitikinęs S. Staponkus.

Dirbant su jaunais žmonėmis neužtenka tiesiog išdėstyti pamoką. Reikia užsitarnauti „respect‘o“, tapti draugu – tuo, kuo jie gali pasitikėti. Tam, tikina pašnekovas, kartais užtenka pirmam pasisveikinti, pasiteirauti, kaip jaučiasi, ar pravesti pamoką neformalioje aplinkoje. Tai padeda susilaukti simpatijų, kurios pagelbsti darbe.

„Mokytojai turėtų su vaikais leisti laiką ne tik mokykloj, bet ir už mokyklos ribų, kad ir kartu suvalgyti picą, nueiti į filmą, galų gale – pakeliauti. Kelionėse nusimetamos kaukės, atsiveria širdys ir matai, kad tas mokyklos „blogiukas“ yra puikus vaikis“, – tikina S. Staponkus.

Ypatingai svarbu ugdyti jaunosios kartos vertybes. Būtent užklasinėje veikloje, vadovaudamas skautų būreliui, pedagogas padeda ugdyti jaunuolių pilietiškumą, patriotiškumą, bendruomeniškumą, lyderystę, komandinį darbą. Stebėdamas tolesnį savo mokinių gyvenimo kelią, aktyvus ir kūrybingas mokytojas džiaugiasi, kad pastangos nenueina veltui: „Viena skautukė dalyvavo Misijoje Sibiras, kiti tampa gimnazijų prezidentais, įsilieja į politiką ir kt.

„Investicijos atsiperka, ir po daugelio metų iš to mažo vaiko išauga žmogus, kuris perduoda tas pamokas kitiems. Tai yra didžiausia motyvacija man. Tuomet matai, kad eini teisingu keliu ir vadovaujuosi teisingomis nuostatomis“, – kalba S. Staponkus.

Pašnekovo įsitikinimu, mokytojas pirmiausia turi būti jaunas širdimi, žemiškas, paprastas ir atviras. Šiuolaikinis pedagogas turi padėti moksleiviui atsiskleisti, ieškoti naujovių, praplėsti savo pamokos ribas, vesti į pasaulį ir, be abejonės, mylėti vaikus ir savo darbą.

„Turėjau vieną labai uždarą mokinį, kurį išleidau į gimnaziją. Jis sėdėdavo pačiame klasės gale. Per istorijos pamokas jam labai patikdavo viduramžiai, kaip ir man. Suradom bendrą kalbą. Paskui jis ir į skautus atėjo. Vežiavom į archeologinius kasinėjimus, stovyklas. Net tapo vienu iš laureatu respublikinėje jaunųjų istorikų konferencijoje. Kai jis aštuntoje klasėje rėžė kalbą baigiamojo dailės darbo gynime apie Viduramžių miestą, visi net išsižiojo – tas uždaras vaikinukas privertė ploti ir mokytojus!”, – džiaugiasi mokinio pasiekimais S. Staponkus.

Istorijos moko kitokiais metodais

S. Staponkaus mokymo metodai kai kuriems atrodo neįprasti, todėl kartais sulaukia kreivų žvilgsnių ne tiek iš kolegų, kiek iš moksleivių tėvų. Prie tradicinės pamokos įpratusiems suaugusiems neretai kyla klausimas, ką per pamokas veikia jų atžalos, mat neretai S. Staponkus juos moko pasitelkdamas kiek kitokius metodus, numodamas ranka į formalumus.

„Mes esame suspausti į tokią sistemą, kurioje dominuoja rungtyniavimas dėl geresnio pažymio. Mano manymu, vertinimas pažymiais yra niekinis, bet esame įspausti į sistemą - turime vertinti, kažką rašyti. Mano paties tikslas yra moksleivius sudominti istorija, kad jie kažkokiu kampu, per žaidimą, filmą ar ekspediciją susidomėtų ja. Gal tai kažkam taps pasirinkimu eiti į humanitarinius mokslus“, – aiškina pašnekovas.

Pats S. Staponkus susidomėjo istorija vaikystėje žiūrėdamas filmą apie Robiną Hudą, todėl per savo vedamas pamokas mokinius supažindinti su tam tikrais įvykiais pasitelkia istorinius filmus. Juos pažiūrėjus vyksta analizė. Tokias įsimintinas pamokas įdomu ruošti ir pačiam pedagogui ir dalyvauti mokiniams, kuriems lengvai suprantamu būdu pateikiami praeities įvykiai.

„Tikslas – suprasti ir pamilti istoriją. Atsinešu, pavyzdžiui, kokio 18 amžiaus ginkluotę moksleiviams parodyti. Arba kalbu apie demokratiją gyvais vaizdais iš Maidano Ukrainoje, apie tai, kaip vyksta revoliucijos, pervesmai. Vieną pamoką buvau davęs užduotį moksleiviams surasti seniausią knygą namuose. Viena mergaitė atnešė knygą, kuri yra iš knygnešių laikotarpio. Kuomet paprašiau atnešti vaikų seniausią fotografiją iš namų, tai išsiaiškinom, kad mergaitės prosenelis, karininkas – garsaus tarpukario ministro A. Voldemaro asmens sargybinis, kuris per pasikėsinimą išgelbėjo gyvybę. Paskelbus įrašus socialiniuose tinkluose, susisiekė net žurnalistai, kurie atspausdino straipsnius“, – džiaugiasi S. Staponkus.

Ruoštis egzaminams galima keliais būdais: „iškalti“ arba išmąstyti. Pedagogo tikslas yra sudominti ir išmokyti išmąstyti. Jo įsitikinimu, svarbiausia – ne datos, ne sąvokos, o priežastys, kodėl įvyko vienokie ar kitokie pokyčiai istorijoje. Būtent tai formuoja ir mokinių kritinį mąstymą. Žinoma, istorija patinka ne visiems, o kai kurie net kelia klausimą, kam ši pamoka yra reikalinga. Pedagogas tam turi atsakymą – istoriją galima sutikti kiekvienoje situacijoje.

„Žiūrint filmus ar tuos pačius „Simpsonus“ matome istorinius herojus, įvykius. Jei nesupranti kodėl jie vienaip ar kitaip vaizduojami, prarandi dalį žavesio. Kodėl trispalvė iškeliama? Okupacijos ir genocido dieną padariau gatvėje apklausą – kodėl virš Maximos iškelta trispalvė su juodu kaspinu. Atsakymai prajuokino ir sukrėtė „Nes parduotuvėje žuvo žmonės.“

Pašnekovo įsitikinimu, istoriją išmanyti reikia tam, kad sugebėtume atsakyti į gyvenime iškilusius klausimus. Kodėl simpatizuojam JAV, bet nesidžiaugiame Rusija, kodėl vyksta migracijos reiškiniai ar kodėl keliame vėliavas. Į šiuos ir daugybę kitų klausimų, pasak S. Staponkaus, gali atsakyti būtent istorijos žinios.

Istorijos mokytojo specialybė yra viena iš daugelio pedagoginių profesijų, galimų įgyti Šiaulių universitete, šalyje veikiančiame be kita ko ir vienu iš trijų pedagogų ruošimo centrų. Pedagoginės studijos čia turi ypač gilias tradicijas, o studijuojantieji jas gali tapti pradinio ugdymo pedagogikos ir ikimokyklinio ugdymo specialistais, muzikos pedagogais, kūno kultūros ir sporto pedagogais, specialiaisiais pedagogais-logopedais. Įgiję pedagoginę kvalifikaciją, studijuojantieji gali tapti įvarių dalykų – pvz., kaip jau minėta, istorijos – mokytojais.

Dovilė Cicėnaitė-Kaveckienė
Asmeninio archyvo nuotr.
Grįžti