sutikti eida
sutikti eida

Magiškoji Ilonos Ežerinytės tikrovė, arba kaip Algė sutiko eidą

Ilona Ežerinytė
Sutikti eidą
Vilnius: Alma littera, 2016, 176 p.

Eidas? Kas tai? Štai tokia pirmutinė mintis šovė galvon, kai bibliotekos knygų lentynoje aptikau Ilonos Ežerinytės knygą „Sutikti eidą“ (2016). Nusprendžiau nepasinerti į interneto platybes, o pirmiausia pamėginti surasti atsakymą, skaitydama patį romaną. Knygoje pateikto aprašymo nepakako, tad vedama smalsumo „pagūglinau“ ir sužinojau daugiau apie šią sąvoką. Taigi „eidas“ – tai filosofinis terminas, reiškiantis pavidalą, sąvoką ar idėją; jį plačiai savo filosofijoje vartojo Edmundas Husserlis – kaip „grynąją esmę“. Ir kas? Visgi čia nesigilinsiu į platesnę šio koncepto analizę. BET... ore kybo klausimas: kaip mes galime sutikti  kažkokį eidą?

Pirmiausia  derėtų trumpai pristatyti Ilonos Ežerinytės kūrybą, mat ši autorė visai neseniai pradėjo savo kaip rašytojos karjerą. (Tačiau iš karto šovė į aukštumas!) Ji sužibėjo literatūrinėje padangėje išleidusi debiutinę pasakų knygą „Šunojaus diena“ (Vilnius: Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016), kurią IBBY (Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija) pripažino reikšmingiausiu praėjusių metų vaikų literatūros debiutu ir apdovanojo rašytoją Aldonos Liobytės premija.  Antroji autorės knyga – romanas ,,Sutikti eidą“ pelnė Prano Mašioto premiją.

Pastarąjį romaną priskirčiau magiškajam realizmui, nes čia svarbią vietą užima fantazijos ir tikrovės sujungimas. Pagrindinė romano veikėja Algė (tikrasis vardas – Algina Zarytė) gyvena susikurtame fantazijų burbule, nes: a) taip saugiau, b) paįvairina realybę. Tačiau tai, deja, patinka ne visiems... Mergina sau ir visuomenei kelia klausimus. Argi negalima fantazuoti? Negi dėl šito tampama kitokiu? „Bet argi žmonės vienodi? Gal yra daugiau tokių, nepasitenkinančių realybe, tik Algė jų nepažįsta? Gal visos fantazijos nėra kokia liga, o atvirkščiai – kūryba? Kas pasakė, kurti galima tik muziką, tik paveikslus ar knygas, galbūt galima kurti VISKĄ? Jei sukuri simfoniją, tu – genijus, jei susikuri saulėlydį – ligonis. Bet ar tikrai?“ (p. 60) Tad pažvelkime į knygos turinį...

Įprastoje paauglės kasdienybėje (santykiuose su tėvais, močiute, draugais ir mokytojais, mokykliniame gyvenime) pradeda vykti magiški, galima sakyti, net antgamtiški dalykai, tai susiję su tuo, kad Algė patiki Tarpinių Pasaulių egzistavimu. Tai kokia gi ta svajotoja Algė? Knygos herojė yra tyli klasės keistuolė, kurios nedomina „mergaitiški reikaliukai“: „ir žiemą, ir vasarą dėvėjo džinsus (tiesa, būtinai „Lewi’s“), avėjo sportbačius (tiesa, visada „Converse“), vilkėjo sportinius marškinėlius ir džemperį. Plaukus (kurie jau atrodė pašteto spalvos) rišo į uodegą, nemūvėjo apyrankių, nesidurstė ausų auskarams, neturėjo žiedų. Vienintelis papuošalas kabėjo ant odinės virvelės po kaklu. Tai buvo sidabrinė ažūrinė mandala.“ (p. 17). Dėl tokio savito stiliaus mergaitės močiutė tvirtino, kad „mergina, nedėvinti sijonų ir nenešiojanti papuošalų, negali atrasti savo moteriškosios tapatybės“ (Ten pat). Tačiau Algei nelabai rūpėjo būti patrauklia panele, jai „kėlė šypseną vakarinis (ar tik ne vakarykštis?) bendraklasių makiažas aštuntą valandą ryto, blizgios palaidinės, aptempti sijonukai ir storapadžiai aukštakulniai“ (Ten pat). Pagrindinė romano veikėja „įtikėjo, kad ne šiaip sau yra kitokia nei visi. Tas jaučiamas išskirtinumas ją kartais skaudino, bet ji stengėsi nereaguoti į pašaipias bendraklasių replikas („Žemė kviečia Algę, aliooo, kosmonaute“, – kai užsisvajodavo per pertrauką ar pamoką). Nors, tiesą sakant, niekas į Algę pernelyg nekreipė dėmesio, prie jos buvo priprasta kaip prie fikuso klasės kampe: yra – tai yra, bet ar kas pastebėtų, jei vieną dieną dingtų?“ (p. 41–42) Laimei, ji niekur nedingo... Be to, kaip manė jos tėvai, o labiausiai močiutė, Algė buvo nepaprastas žmogus, gimęs sekmadienį, šventųjų Mišių valandą, greitosios pagalbos automobilyje. Kaip bebūtų keista, būdama gal ketverių, išgirdusi greitosios sireną, mergaitė prisiminė savo gimimo dieną: „Čia kai aš išlindau. [...] Kai išlindau iš mamos. Taip grojo.“ (p. 42) Vaikinų fronte Algei sekėsi taip pat prastai: „patinki tol, kol esi tokia kaip visos: paprasta kvaila mergiotė, kikenanti iš girdėtų anekdotų, strapaliojanti šokiuose ir ištverianti seilėtus bučinius. Bet tik pabandyk prabilti apie savo sapnus, apie pasaulį, kurį sukūrė Dievas, apie knygas ar filmus, po kurių dvi savaites vaikštai kaip apsirūkiusi, apie meilę balandžiams ir katinams... Na, apie katinus užsiminti galima, tai daugmaž įsipaišo į normalios merginos paveikslą, bet apie kokius nors TIKRUS dalykus – nieku gyvu.“ (p. 34–35) Beje, veikėjai Algei nuo pat vaikystės atrodo, jog jos tėvai „būtų norėję kitokios dukters – linksmos, paklusnios, lipšnios, tokios, kurią galima per šeimos pokylį užkelti ant taburetės ir priversti dainuoti.“ (p. 60) Bet vieną dieną, visai netikėtai keistuole susižavi...

Knygoje pasakojama, kaip Alginos pažintis mėgstamoje kavinukėje su įdomia moterimi Dalia apverčia jos ir taip keistą pasaulį aukštyn kojom, mat moteris įtikina ją, jog nereikia pasikliauti vien penkiais pojūčiais, nes egzistuoja daugiau nei viena tikrovė. Ji papasakoja paauglei apie Tarpinius Pasaulius ir jų gyventojus, aukštesnės sąmonės būtybes – eidus, kurie mielai padeda ir bendrauja su žmonėmis, jei į juos kreipiesi. Ponia Dalia sužinojo apie tai, radusi ir perskaičiusi prie psichologo kabineto knygelę „Trumpasis jungimas“, kurioje pateikta instrukcija, kaip parašyti ir išsiųsti laišką eidui, būtybei, kuri gali tam tikrą laiką atstoti geriausią draugą, jei jautiesi vienišas (jie yra žmonių priešingybės – juose tūno vien tik gėrio pradas). Šita moteris kaip tik šitaip ir jautėsi po vyro mirties... Ji paskolino Algei tą knygą, o mergaitė, vedama smalsumo, pagal visas instrukcijas parašė ir išsiuntė laišką į Tarpinius Pasaulius. Ji greitai sulaukė net dviejų eidų – Niko ir Visvaldo – vieno tikrojo, kito pseudoeido. Knygos veikėja netikėtai, skubėdama pakeliui į mokyklą, susipažįsta su gražiu vaikinu Niku. Merginą pakeri jo akys... Vaikinas užkalbina ją, mat neranda reikiamo namo numerio. Retai kas užkalbina Algę, ypač vaikinai, todėl ji supranta, jog Nikas (koks keistas vardas!) yra jai atsiųstas eidas – geriausias draugas mėnesiui. Be to, jų pažintis nenutrūksta, kadangi jis pakviečia ją po pamokų į pasimatymą. Nikas paprašo mėnesį neklausinėti apie jo gyvenimą, o praėjus šiam laikui jis pats viską papasakos. Tą pačią dieną Algė mokykloje susipažįsta su keistuoliu, neįgaliu vaikinu Visvaldu (ji pavadina jį Viksva – dėl jo liauno kūno) – perbalusiu, liesu moksliuku iš kitos mokyklos, kuris dalyvauja mokyklų mainų programoje, truksiančioje mėnesį. Pastarasis genijus (nors ir turi rimtų sveikatos problemų, žino viską ir gali protingai bei teisingai atsakyti į bet kokį klausimą) tampa jos projekto užduočių partneriu, o galiausiai – draugu. Paauglė įsitikinusi, jog Nikas yra eidas, mat būdama su juo atitrūksta nuo realybės, ištirpsta laike: „[t]as triukšmingas ydingas pasaulis egzistavo sau, o Algė – tarsi už šios realybės ribų. Rodėsi, kad sutikusi Niką ji kartu su juo persikėlė į kitokią erdvę, į gyvenimą, kurio nereikia taisyti, viskas ir taip tobula – pradedant išsiklaipiusiomis šaligatvio plytelėmis, baigiant šaltu lietumi kliokiančiu pavasario dangum... Pasaulis dviem. O visa kita – dekoracijos.“ (p. 107) Bet argi ne šitaip jaučiasi įsimylėjęs žmogus? Gal ji pagaliau sutiko savo gyvenimo meilę?.. O kaip dėl Visvaldo? Iš pradžių Algei jis atrodo kaip įkyrus landūnas, kuris puikuojasi savo nuostabą keliančiomis žiniomis. Tačiau laikui bėgant tarp jų užsimezga ryšys, mergaitė įsitikina, jog jos projekto draugas yra nuoširdus, atviras, jautrus, ištikimas ir visoks kitoks – žodžiu, geras žmogus.

Mėnuo tirpsta ir Algė ima gailėtis įsivėlusį į šį žaidimą – kad fantazijos virstų realybe, mat jau greitai neteks savojo eido: „[a]k, kaip ji kadaise troško, kad fantazijos virstų tikrove! Kaip džiūgavo, atradusi Tarpinius Pasaulius, įžengusi į paslaptį! Kaip laukė to, kuris bus parinktas aukštesnių jėgų – artimiausio, geriausio draugo! Na, tai kas, kad jis eidas, ne žmogus! Patirti tikrą draugystę – be baimės, kad tave atstums, išduos, kad nepatiksi, – štai ko Algė troško. Ir gavo. O dabar susimoka.“ (p. 160) Ir šioje vietoje sustosiu – paliksiu skaitytojui intrigą... Kuris iš jų eidas – Visvaldas ar Nikas?

„Sutikti eidą“ – tai knyga, skirta (14–29 metų) jaunimui, vyresniems paaugliams, kadangi autorė nevengia  naudoti sudėtingų terminų, raizgo filosofinę mintį. Skaitytojas turi turėti bent šiek tiek gyvenimiškos patirties, kad suprastų knygos turinį. Mano manymu, knyga verta jau minėtųjų apdovanojimų, mat ji savyje turi kažką tokio, kas skaitant nenoromis įtraukia ir nepaleidžia, supainioja fantazijų tinkle, apraizgo mintis, tu nebegali / nebenori paleisti knygos iš rankų. Skaitai... skaitai... Taip įtraukti skaitytoją ir privalo  gera, rimta literatūra. Rašytoja Ežerinytė yra žodžio meistrė, jos rašymo stilius  ir lengvas, ir turi galią bei svorį. Skaitant apima toks jausmas, lyg jai pats Aukščiausiasis būtų suteikęs neįkainojama dovaną – rašyti. Atrodo, jai taip lengva kurti, kaip kiekvienam iš mūsų kvėpuoti.

Literatūrologijos magistrė
Justė Povilaitienė
2017 m. liepa