Šeima iš Alkapės

 Unė Kaunaitė,

Žmonės iš Alkapės

Vilnius: Žara, 2015, 312 p.

 Šiuolaikiniame lietuvių romane rasime daugybę pačių įvairiausių temų, kurios kviečia skaitytojus pasinerti į (ne)nuspėjamų tikrovių, patirčių, būsenų, minčių, įvaizdžių, geismų, atminčių pasaulius. Tačiau esama vienos temos, kuri yra nepopuliari, t.y. šiuolaikinės šeimos tema. Būtent todėl mano žvilgsnis sustojo ties antruoju jaunos autorės Unės Kaunaitės romanu Žmonės iš Alkapės (2015).

Romane pasakojama Kranklių šeimos istorija, kuri rutuliojama globalaus multikultūrinio pasaulio kontekstuose. Vizualiai ši istorija perteikta ir subtiliame minimalistinio stiliaus pirmajame knygos viršelyje, sukurtame dailininkės Monikos Vaicenavičienės. Grafikos darbe, kaip ir romane, matome nenutrūkstantį judėjimą, mobilumą, kurį, pritariant Zygmuntui Baumanui, galima pavadinti skiriamąja XXI a. charakteristika. Ką veikia šeimos nariai, skaitytojas gali sužinoti perskaitęs romano anotaciją, kurioje radau tik vieną vertingą sakinį: „Tai romanas apie savęs paieškas, nelengvus pasirinkimus, tėvynę ir draugystę“ (p. 312).

Pastarieji dalykai yra tai, ką išjudina globalizacija, keičianti ir naujai konstruojanti šeimos, tautos, valstybės, vertybės, tapatybės sampratas. Daugiau ar mažiau visi šie diskursai apmąstomi romane, bet svarbiausias būtų tapatybės klausimas. Tiksliau, (ne)tapatybės problema, kuri slypi ir romano pavadinime Žmonės iš Alkapės. Kadangi žmones jau beveik pakeitė socialinės medijos, kalbėti apie homo sapiens yra verta. Kai žmonės yra vienos šeimos nariai, turime socialinę mikrogrupę, kurioje įvairiausiomis formomis funkcionuoja šeimos atmintis, struktūra, funkcijos, vaidmenys, lūkesčiai, kuriuos gyvenimas neretai dramatiškai pakoreguoja. Ši šiuolaikinė šeima – jos atžalos – gyvena vartotojų visuomenėje, kuri romane yra menkai kritiškai ir konceptualiai reflektuota.

„Alkapė“ – tai maža šalis Europoje, iš kurios į Didžiąją Britaniją atkeliauja Kristijonas, Aidas ir Emilija. Tačiau „Alkapės“ kodas neveikia, nes romane per daug nuorodų, kurios skaitytojui leidžia įspėti, kad ši šalis – Lietuva. Apibūdinimų, detalių, užuominų, nuorodų buvo galima sumažinti ir sukurti vaizduotės šalį, kurioje veiktų numanomos šalies / šalių vaizdinys. Juk, pavyzdžiui, Williamas Faulkneris mums akivaizdžiai parodė, kad vaizduotės Joknapatofa yra žymiai stipresnė už realiąją Misisipės valstiją. Tokia galėjo būti ir „Alkapė“ (mitologinių alkų šalis?), su nesunkiai identifikuojamu miestu, kurio pavadinimas yra „Liuvnis“ (p. 65).

Romano kompozicija ir pasakojimo modelis yra iššūkis kiekvienam romanistui. Kaunaitės pasakojimą struktūruoja mėnesių pavadinimai: pradedama rugsėjo mėnesiu (studijų pradžia), o baigiama rugpjūčio mėnesiu (studijų pabaiga). Sprendimas suteikti skyrių pavadinimams dvylikos mėnesių įvardijimus atrodo šabloniškai ir geriausiu atveju intertekstiškai kreipia į Kristijono Donelaičio „Metus“ ar į lietuvių liaudies pasaką „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“. Vieneri metai netampa mikrokosmosu, jie disonuoja su kintančiomis vietomis (Edinburgas, Londonas, Alkapė, Egzeteris). Kita vertus, skyriai skaidomi į poskyrius, atskiriamus, regis, medžio simboliu, susiejančiu romano viršelį ir tekstą. Sprendimas kiekviename poskyryje reflektuoti nuotrauką ar vizualinį vaizdą kompiuterio ekrane būtų gana originalus, jeigu jis būtų išlaikytas visoje knygoje.

Romane, kaip minėta, apmąstoma tapatybės problema. Ji yra sudėtinė ir apimanti tris lygmenis: šeimos, kartos ir tautos. Pirmuoju atveju susiduriame su Aido, Kristijono, Emilijos ir jų tėvų mikroistorijomis, kurių visuma sukuria dramą. Sūnus Kristijonas, Kembridžo universiteto absolventas, sėkmingai kyla karjeros laiptais Londono Sičio banke. Aidas paskutinius aštuonis mėnesius studijuoja Edinburgo universitete, o jauniausioji sesuo Emilja dar tik pradeda pažintį su biologija Egzeterio aukštojoje mokykloje. Matome situaciją, kai jaunoji karta investuoja į išsilavinimą užsienyje, kai įgyja multikultūrinės komunikacijos kompetencijų.

Išgyvenimo sprendimai – baigusio galioti maisto žvejojimas – taip pat yra labai svarbūs tikrovės rodikliai. Veikėjų dialogai atskleidžia, už ką mokama tokia kaina. Antai kalbasi Darius su Aidu: „– Kodėl tu nestojai į Kino akademiją Alkapėje? – Todėl, kad ten dėsto nusmurgę seniai, kartojantys atgyvenusias tiesas... Išvis, tu matei alkapišką kiną? Ką jie gali išdėstyti, jei nieko nesukuria...“ (p. 40). Vėliau argumentuojama, kad mokytis reikia iš geriausių, bet Alkapės kinas ir kultūra lieka nežinojimo lygmenyje. Tai gali būti suvokta ir kaip stereotipinio žinojimo kritika.

Kristijonas Kranklys atskleidžia šeimos susvetimėjimo dramą ir tapatybės praradimo (ar kitokio požiūrio į tapatybę) situaciją. Prie jos romane, kaip ir dera, prieinama palengva. Čekė Barbora Aidui pasakoja apie įdomią paskaitą, kurioje kalbėta apie kamajų gentį Filipinuose ir primena vienos moters citatą: „Kol jie turi savo vardą, tol gyvens“ (p. 43). Vardo motyvas ilgainiui transformuojasi į pavardės dilemą. Kristijonas pasirenka žmonos britės pavardę, bet apie tai nedrįsta pasakyti savo tėvams. Kristijonas Northman nėra Kristijonas Kranklys. Taip mano tėvai, bet ne jis pats. Žmonai jis jau yra „Chris Northman“ (p. 128). Britei tai tik pavardė, o Kristijono šeimai – tapatybės ir šeimos likimo klausimas. Pastebėtina, kad Kristijonas, itin kritiškas Alkapės atžvilgiu, yra bebalsis jo pavardės keitimo psichologinėse ir juridinėse procedūrose. Tuo tarpu jo gimdytojai turi savąjį „Aš“, nors jie ir yra sovietmečio amžininkai. Tėvas Aidui sako: „Negali imti ir apsimesti, kad neturi praeities, identiteto [...]. Toks žmogus sulūžęs, pats nebežinantis, kas yra. Ką tada gali pasakyti kitiems?“ (p. 174). Romane ir parodoma, kad žmogus neturi identiteto (Kristijonas), kad jį atranda (Aidas), kad pradeda suprasti, kas tai yra (Emilija). Pirmasis personažas yra tezinis, antrasis sukurtas kiek geriau (jo vidinės kolizijos ir dvasinis augimas palaipsniui plėtojamas visame romane), o Emilijos paveikslas yra neišbaigtas ir fragmentiškas. Tai galima paaiškinti jos, veikėjos, amžiumi ir tuo, kad būtent jai skirta kitų žmonių požiūrių atskleidimo rolė. Apskritai kurdama personažus Kaunaitė renkasi kontrasto principą, kuris kai kada veikia (čekė Barbora ir Aidas), o dažniausiai ne. Veikėjai yra statiški ir iliustruojantys vieną ar kitą idėją, todėl romanas gali būti pavadintas teziniu romanu.

Šiuolaikinė, vadinamoji Y karta, pasižymi tais pačiais bruožais, o tautybė ir šalis čia nėra svarbi. Britė Šarlotė internete susiranda labai gražią vestuvinę suknelę, „BlackBerry“ telefonas pakeičia žmogų, Aidas vis „[...] sėdi Feisbuke“ (p. 16). „Vikipedija“, „Marks and Spencer“, friganizamas, Taylor Swift dainos, „Swarovski“ kristalai – tai šiuolaikinio pasaulio ženklai, su kuriais susiduria romano personažai. Tačiau jie, išskyrus friganizmą, daugiau atlieka konteksto funkciją, o veikėjų tapatybių dramų ar vartotojų visuomenės skaudulių neatskleidžia. Kiek funkcionalesnis yra mobilus telefonas ar kompiuteris, parodantis skaitmeninę žmonių komunikaciją. Susiduriame su signalu, ženklu, o ne su natūraliu bendravimu.

Naujos galimybės apnuogina esminę problemą, kurią byloja veikėjas Aidas. Jis nežino, ką nori veikti gyvenime, o šią situaciją apibūdina taip: „Baik, ką nori, daryk, ką nori“ (p. 8–9). Tėvai Krankliai – vyresnioji karta – neturėjo pasirinkimo galimybės, bet žinojo, ką daro. Jaunimas pirma veikia, o paskui supranta, ką atlieka. Amžinas kartų konfliktas išryškėja ir vaikams trumpam grįžus į namus ar aplankant senelį. Vaidinamas prastas spektaklis, o kiekvienas atlieka savo vaidmenį. Jie nesusijungia į vientisą vyksmą, o tai simbolizuoja senelio mėgstama J. Haidno „Trisdešimt ketvirta simfonija. D. minoras [...]“, liudijanti, kad anūkai visiškai nepažįsta senelio (p. 75). Kartu parodoma, kad klasikinei kultūrai nėra vietos popkultūroje, kad kartos gyvena turėdamos skirtingas vertybes ir pomėgius.

Alkapė – tai šalis, stokojanti savo identiteto. Emilija kalbėdama su draugėmis aiškina, kad Alkapė yra šalis, turinti savo kalbą, kad joje dėstytojai mažai uždirba, kad „Alkapė nepriklausoma vos dvidešimt kelerius...“ (p. 27). Emilija kartoja tėvo jai perteiktą istorinę atmintį apie spaudos draudimą ar rusų tankus. Šie pasakojimai jai pačiai ne visai suprantami, o juos dar reikia išversti į anglų kalbą. Kristijono būsimieji uošviai nežino, kur yra Alkapė. Aidas istorijos paskaitų metu įsitikina, jog Europos Rytai niekam nerūpi. Tai reiškia, kad Lietuva šiuolaikinėje Didžiosios Britanijos visuomenėje neturi nei didžiojo, nei mažojo naratyvo.

Romanas turi pažintinę, sociokultūrinę, bet ne meninę-estetinę vertę. Kūrinio stilius yra viena silpniausių romano vietų, o kartu ir galimybė, kurią autorė galbūt išnaudos ateityje. Iš jauno romanisto negalima tikėtis tokio skaidraus, elegiškai trapaus ir elegantiško stiliaus, kokį mums, skaitytojams, dovanojo profesionalas Valdas Papievis romane Odilė, arba Oro uostų vienatvė (2015). Skiriasi ne tik patirtis, bet ir meninis mąstymas. Kaunaitė yra realistinio (kai kada ir natūralistinio) braižo autorė, bet ir realistinis kūrinys, kaip liudija Juozo Baltušio proza, gali pasiūlyti tokį žėrintį stilistinį audinį, kuriuo skaitantysis gali tik žavėtis. Šįkart jaunoji rašytoja nesukuria meninio stiliaus, jai kol kas artimesnis publicistinio ir buitinio stiliaus derinys. Neabejoju, kad autorė supranta, jog dialogas gatvėje ir dialogas literatūros kūrinyje yra du skirtingi dalykai.

Tiesa, Kaunaitė tikslingai panaudoja anglų kalbą, žargonizmus, dalykinę ir ekspresyviąją leksiką. Taigi jaunoji prozininkė žymiai stipresnė tematiniame, o ne stilistiniame lygmenyje. Iš rūpesčio Lietuva gimė ir romanas apie šeimą iš Alkapės, kuris yra užrašytas, o ne sukurtas. Tikiu, kad autorė gali atlikti ir antrąjį veiksmą, o tam nuteikia ir ši jos mintis: „Do what you love, and do it often. If you don‘t like something, change it. If you don‘t like your job, quit“ (p. 146).

Nerijus Brazauskas,

2016 m. balandis