alt

Trauminės atminties sapnai – nepatogi, bet patogią nišą radusi proza

Tomas Vaiseta,
Paukščių miegas
.
Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014, 128 p.

Praeitais metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos serijoje „Pirmoji knyga“ publikuotas Tomo Vaisetos novelių rinkinys „Paukščių miegas“ iškart sulaukė nemažo susidomėjimo, gana palankių literatūros kritikų vertinimų ir net premijos (knygos autorius paskelbtas  2014-ųjų metų K. Barėno premijos laureatu).

Kaip neabejotinas lyderis savo kūrybos brandumu praeitų metų konkurse „Pirmoji knyga“ vertinimo komisijos nario rašytojo Andriaus Jakučiūno įvardintas autorius Tomas Vaiseta į literatūrinį pasaulį neįžengė iš niekur. T. Vaiseta yra baigęs žurnalistikos studijas, dirbo keliuose dienraščiuose, vėliau baigė istorijos magistrantūrą bei doktorantūrą, o šiuo metu dėsto istoriją Vilniaus universitete, yra žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ redaktorius, portalo 15min.lt apžvalgininkas...  Įdomu tai, kad pernai, kiek anksčiau nei „Paukščių miegą“, T. Vaiseta išleido ir mokslinę monografiją „Nuobodulio visuomenė: kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984)“, parengtą pagal 2012 m. apgintą daktaro disertaciją. Jau vien šio mokslinio darbo tema ir pasirinkta tyrinėti sovietinė kasdienybė per sunkokai apibrėžiamą nuobodulio kategoriją apibūdina jį kaip netipišką istoriką, gebantį peržengti ankštas savo disciplinos ribas, kaip smalsų, drąsų ir plačiau žvelgiantį mokslininką[1]. Kaip viename interviu[2] sako pats T. Vaiseta, „man istorija yra tai, kas labiausiai veikia vaizduotę“. Kad tai tiesa, lengvai įtikina šio autoriaus novelių knyga „Paukščių miegas“ – čia nestokojama vaizduotės, kuri neišvengiamai, bet ir itin savitai į kuriamą meninį pasaulį atsiveda ir istoriją. Akivaizdu, kad mažosios prozos kūriniais debiutavęs autorius ne tik kupinas išmonės, geba intriguoti ir įdomiai konstruoti pasakojimą, bet ir demonstruoja itin savitą stilių bei gana vaizdingą kalbą.

Knygos „Paukščių miegas“ redaktorius, poetas Arnas Ališauskas pastebėjo, kad T. Vaisetos kūriniuose „egzistencializmas turi stiprią lietuvišką dimensiją, o kartu – unikalų požiūrį į žmogaus ir socialinės aplinkos santykį“[3]. Šio kūrėjo „mokėjimu pasakoti, kurį liudija veik kiekviena novele demonstruojama vis kitokia naracija ir kitokie pasakotojo veikimo būdai“ žavisi literatūros kritikė Jūratė Čerškutė[4]. Neneigdama, kad į literatūrą ateina naujas įdomus kūrėjas, kai kur išnyrantį buitinį ar publicistinį novelių stilių, nebe naujas temas sukritikuoja jos kolegė Neringa Mikalauskienė[5], o bene kritiškiausia − Neringa Butnoriūtė, pastebėdama, kad „T. Vaisetos debiutas primena spalvingą sprendinių knygą, parašytą užsidegus, tačiau palengva blankstančią, gožiamą disciplinuojančio intelekto“[6]. Ši pastaba ypač įstringa, kai perskaitai šios knygos pristatymą detaliai aprašančiuose straipsniuose: „T. Vaisetos knyga vadinama sąžiningu ir labai meistriškai atliktu visuomenės chirurgo darbu“, „istoriko T. Vaisetos pirmoji prozos knyga – kūrinys, kuriam plotų ir pats A. Camus“, „jeigu režisierius  I. Bergmanas ir rašytojas A. Camus būtų lietuviai ir rašytų bendrą knygą, tai parašytų kažką panašaus į Tomo prozą“[7]... Šie reklaminiai pokštavimai ne tik suerzina neskoningumu bei kai kurioms rašytojų grupelėms būdinga tarpusavio adoracija, bet ir provokuoja pasitikrinti, o koks man T. Vaisetos „Paukščių miegas“?

Pirmiausia – knygos viršelis ir pavadinimas. Novelių rinkiniui pavadinti pasirinktas vienos iš devynių novelių pavadinimas „Paukščių miegas“, kaip pats autorius paaiškina antrame knygos viršelyje – tai „metafora, nusakanti tikrovės ir sapno susiliejimą, apibūdinanti ne vieną mūsų istorijos tarpsnį – kaip būseną paukščio, kuris, net ir miegodamas, viena pramerkta akimi turi sekti tykantį priešą“. Vadinasi – savotiškas būdravimas, balansavimas ant tikrovės (išorinio pasaulio su visais istorijos kataklizmais) ir sapno (vidinio pasaulio su trauminėmis patirtimis) ribos. Galbūt tiktų ir įžvalga, kad tai savotiška riba tarp istorijos mokslo bei literatūros? Juolab, kad prie novelės „Paukščių miegas“ autoriaus palikta iškalbinga epigrafo užuomina: „Kai atslenka tamsa ir mintys virsta sapnais, per žuvėdrų kolonijas nusirita miego bangos. Tai ne poezija, o atradimas, padarytas mokslininko (DELFI.LT). Beje, tokių dviprasmybių, laviruojančių tarp kelių galimų tiesų (perskaitymo, suvokimo būdų), paslaptingų užuominų, tarsi užkoduojančių tekstus, knygoje  yra pakankamai. Iš esmės net nežinai, ar jos yra iš tikro, bet nujauti. Vienos jų – istorikams, kitos −  lietuviškiems camus, tačiau įdomiausios ne jos, o žaidybiškas manipuliavimo triukas, savotiškai užburiantis kaip tolimas F. Kafkos Oklahomos teatro aidas.

Šalia visa apimančio knygos pavadinimo-metaforos matome Deimantės Rybakovienės piešinį – avietę – iš išorės juodai baltą (istorinės pervartos), viduje − raudoną uogą-kalėjimą ar slėptuvę, kurioje lindi visos novelių veikėjų trauminių patirčių būsenos, kurių pagrindinis dėmuo – egzistencinis išlikimo instinktas, varomas baimės ar kitų įtampų. „Avietė“ – viena įdomiausių savo išmone rinkinio novelių. Nuo nacių persekiotojų besislapstantis žydas (nors tekste nei bėglio tautybė, nei istorinis laikas konkrečiai nenurodomi) desperatiškai ieško saugios slėptuvės, niekur, net savame kūne, nesijausdamas saugus, kol galiausiai, genamas mirtinos baimės, pasislepia avietėje. Šios skausmingos slėpynės uogoje  sukrečia, net ir tada, kai aptinki interviu su knygos autoriumi, kur jis paaiškina, kad pagal žargoną, atėjusį iš nusikaltėlių pasaulio, žydų slėptuvės buvo vadinamos malinomis, o tai išvertus iš rusų kalbos reiškia avietę[8]. Tai tik įrodo, kad T. Vaisetai buvo svarbi ne tik persekiojamo žydo trauminė patirtis, bet ir universali aplinkos gniuždomo žmogaus egzistencinė būsena. Čia ypač išryškėja dar viena novelių savybė, svarbi jų autoriui ir vienaip ar kitaip pastebima skaitytojui – pasėti tekstuose paslaptį, įskelti subtilią intrigą – kas čia vyksta ir kodėl vyksta būtent šitaip. „Avietėje“ (45 p.) įdomiai pinama meninė kalba − čia plūsteli originalūs poetiški vaizdiniai, čia išnyra vos ne buitiškai fiziologinės reakcijos: baimės paralyžiuojamo žmogaus sąmonėje ilgesingai blyksteli laisvo, iš aukštai į miestą žvelgiančio žmogaus prisiminimai − „variu žibančiu stogų čiuožyklos, aprūkusių kaminų obeliskai, užtrauktų stoglangių landos“ (46 p.) ir žmogaus, nuolat ieškančio sau slaptavietės, dabartis. Žmogaus, kuriam net saulė yra pavojinga, primenanti nuolat žemės kiaurymėse besislapstantį kurmį: „iš šitos aklybės nieko negaliu spręsti apie saulę (ar ji jau rausiasi iš nakties dirvožemio, ar rausvomis spalvomis aplieja savo išverstą kurmiarausį, ar aštriais nagais kuičiasi nervingai uosdama angą, pro kurią galėtų ištrūkti į paviršių)“ (46 p.).

Ne vienas knygos recenzentas pastebėjo ir įdomiai struktūriškai kurpiamus novelių modelius („Elgetų susirinkimas“ – į visumą supinami kelių veikėjų sąmonės srautai; „Birželio 15-oji“ – pilno keistos įtampos pasakojimo prasmė atskleidžiama tik pabaigoje, pasitelkus lyg tarp kitko pateiktą istorinę nuorodą; „Dievo p.“, kurios pavadinimas gali reikšti ir ėjimą  Dievo link ir Dievo pirštą – trijų šeimos narių akimis parodant, kad visi, karo pabėgėlių stovykloje būdami gyvi, iš tiesų vieni kitiems atrodo mirę bei kt.), ir knygos struktūros ypatumą – novelės sudėliotos pagal meninį stiprumą, kuris  pabaigos link vis slopsta. Vėl įžvelgčiau paskutinės novelės „Tėvas pasakodavo apie nuojautą“, savo publicistine kalba panašėjančios į esė, paskutinio sakinio simboliškumą: „Jis (tėvas – I.O.) visą tą laiką, kiekvieną kartą kartodamas savo pasakojimą, nutuokė, kad aš visiškai nesuprantu nei jo, nei jo pasakojamos istorijos“ (125 p.). Kitais žodžiais – nepalieka įspūdis, kad be istoriško pamato vargu ar novelių knyga būtų taip intriguojančiai išsipildžiusi, vargu ar A. Camus prilyginamas, nuogas autoriaus egzistencializmas turėtų skaitytojui tokį poveikį. Slaptas, tiksliau sąmoningai užslaptintas, istorinis naratyvas ir sukuria knygai išskirtinumą.

Tad verčiausia būtų kalbėti apie autoriaus T. Vaisetos kuriamą nepatogią (gana painią ir eklektišką), bet radusią patogią nišą lietuvių literatūros dabartyje (autorius yra istorikas ir jaučia savo išskirtinumo ir privalumo naudotis įdomia istorine medžiaga galias) − trauminių sapnų prozą. Karo suirutės, pabėgėlių stovyklos, okupacijos, tremties, Holokausto trauminės novelių veikėjų patirtys knygoje suvokiamos, bet neakivaizdžios, tenka jas gliaudyti, būti istoriškai pasikausčiusiam. Kitaip tariant, ši proza – intelektualiam skaitytojui, kurį autorius kviečia išgyventi, patirti skaudžiausių mūsų istorijos įvykių liudininkų dramas iš giliai slepiamo jų vidaus, sykiu jas siekdamas paversti egzistencinių būsenų universumais. Ši knyga gali būti įdomi ir atminties kultūros tyrinėtojams – kaip joje reiškiasi individuali ir kolektyvinė istorinius įvykius išgyvenusių žmonių atmintis, jau kaip kitos kartos atstovo (autoriaus) vaizduojama, atgaminta ir įvaizdinta iš dokumentų, archyvų, prisiminimų, perpasakojimų, asmeninės patirties, perimtos iš tėvų. Juk novelių knygos kūrėjas T. Vaiseta neslepia, kad ne vienas novelės personažas turi savo istorinį prototipą, kad ši jo novelių knyga gimė iš mažų archyvuose aptiktų žmonių istorijų, tarsi pranykusių didžiuosiuose istorijos pasakojimuose, pertekliaus.[9] Dar viena akivaizdybė – ne visos novelės, publikuotos atskirai (be knygos struktūros stuburo) būtų tokios paveikios ar įsimintinos. Jos didžia dalimi yra tarsi miniatiūrinis novelių romanas (pritariu N. Mikalauskienės minčiai), efektingai veikiančios tik kaip visumos dalis. Tad knyga iškyla kaip istorinių įvykių išprovokuotas žmogaus trauminių sapnų potvynis, kuris paveikia skaitantįjį kaip unikali vidinė, egzistencinė stichija.

Įdomus novelėse ir manipuliavimas laiku. Kartais pasakojimas sutelpa į įsivaizduojamą valandą („Elgetų susirinkimas“), kartais į vieną vakarą („Birželio 15-oji“), kartais į parą (‚Avietė“), kartais į visą gyvenimą („Matas“), kartais tik į nuojautą, ištįstančią per kelis sovietmečio dešimtmečius („Tėvas pasakodavo apie nuojautą“) arba laikas tarsi išnyksta pasakojant iš skirtingų pozicijų apie gyvųjų mirtį, kuri yra belaikė („Dievo p.). Tiesą sakant, laikas čia tarsi nesvarbus, svarbus numanomas laikmetis, istorijos lūžiai, kurie traiško trapias novelių veikėjų būtis.

Įstringa  kai kurie spalvingi novelių personažai (marginalinės, savotiškai egzotiškos būtybės − Jerzys, Kniazius, Žiogų orkestras, senis Marjanas su prijaukinta žiurke, Alioša, Anka iš „Elgetų susirinkimo“), bet įspūdį padaro daugiau jų kolektyvinis koliažinis paveikslas, atspindintis 1939-ųjų Vilnių.  Nenuneigiama ir tai, kad T. Vaisetai sekasi įtaigiai psichologizuoti atskirų novelių personažų būsenas (amžiną tremtį ir persekiojimą iki mirties išgyvenančio tremtinio novelėje „Scherzo b-moll“, motinos švelnumo nepatyrusio ir dėl meilės stokos tautą išdavusio bolševiko novelėje „Matas“; beje, šie personažai savitai sujungiami vos pastebima užuomina kaip akivaizdžios priešpriešos). Mažiau pavyksta šioje srityje suintriguoti novelėse, kur kalbama apie posovietinės laisvės ir seksualinių patirčių santykį ir uždrausto vaisiaus skonį, sovietmečio nuobodulio pasekmes ir  peripetijas („Paukščių miegas“, „Tėvas pasakodavo apie nuojautą“). Galbūt autoriui koją pakiša kiek nunešiota tema (sovietmečio be sekso plotmes jau yra įvairiai išgvildenęs rašytojas S. Parulskis).

Debiutinio novelių rinkinio „Paukščių miegas“ autorius T. Vaiseta išties pateikė išskirtinę kūrybinę staigmeną – šią knygą, manau, skaitysiu dar kartą, nes jos daugiaklodiškumas ir galimi skirtingi perskaitymo būdai įtraukia. Tačiau, manyčiau, T. Vaiseta, patyręs pirmą kūrybinę sėkmę, pernelyg aukštai „išsikėlė“ sau kūrybos kartelę, nes kitai knygai to paties, tik daugiau, jau neužteks. Kaip pats prozininkas T. Vaiseta viename iš interviu intriguojančiai sako[10] − „vieną knygą gali parašyti visi, antrą – tik tas, kas turi talentą“. Tad vizitinė kortelė jau įvertinta, belieka sulaukti paties vizito.

Literatūrologijos magistrantė Ilona Osipova, 2015 m. birželis


[1] Emilija Pundziūtė-Gallois, Nuobodulio punktyrais, Šiaurės Atėnai, 2014-10-21, prieiga per internetą: http://www.satenai.lt/2014/10/21/nuobodulio-punktyrais/

[2] Rasa Pakalkienė, Istorikas žengė į grožinės literatūros erdves, www.lzinios.lt , priega per internetą: http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/istorikas-zenge-i-grozines-literaturos-erdves/192454

[3] Dovydas Pancerovas, Istoriko T. Vaisetos pirmoji prozos knyga – kūrinys, kuriam plotų ir pats A. Camus, www.15min.lt, prieiga per internetą: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/istoriko-t-vaisetos-pirmoji-prozos-knyga-kurinys-kuriam-plotu-ir-pats-a-camus-286-470500

[4] Jūratė Čerškutė, Sapnai, literatūra ir istorija (knygų apžvalga), 2014-12-14 LRT Klasikos laida „Ryto allegro“, www.LRT.lt, prieiga per internetą: http://www.lrt.lt/naujienos/kalba_vilnius/32/84233/sapnai_literatura_ir_istorija_knygu_apzvalga_

[5] Neringa Mikalauskienė, „Paukščių miegas“ – daugiau nei istorinė proza, Literatūra ir menas, 2014-10-06, prieiga per internetą: http://literaturairmenas.lt/straipsniai/3193-neringa-mikalauskiene-pauksciu-miegas-daugiau-nei-istorine-proza

[6] Neringa Butnoriūtė, Tomas Vaiseta „Paukščių miegas“: proza. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014, Etažerė, Nemunas Nr. 37-38 (931-932), 2014 m. lapkričio 6–19 d., 12-13 p.,  prieiga per internetą: http://nemunas.net/archyvas/Nemunas%202014%2011%2006.pdf

Dovydas Pancerovas, Istoriko T. Vaisetos pirmoji prozos knyga – kūrinys, kuriam plotų ir pats A. Camus, www.15min.lt, prieiga per internetą: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/istoriko-t-vaisetos-pirmoji-prozos-knyga-kurinys-kuriam-plotu-ir-pats-a-camus-286-470500

[8] Istorija mano pasakojimuose – tik butaforija. Su istoriku Tomu Vaiseta kalbasi Marijus Gailius, Šiaurės Atėnai, 2014-11-25, prieiga per internetą: http://www.satenai.lt/2014/11/25/istorija-mano-pasakojimuose-tik-butaforija/

[9] Istorija mano pasakojimuose – tik butaforija. Su istoriku Tomu Vaiseta kalbasi Marijus Gailius, Šiaurės Atėnai, 2014-11-25, prieiga per internetą: http://www.satenai.lt/2014/11/25/istorija-mano-pasakojimuose-tik-butaforija/

[10] Dovydas Pancerovas, Istoriko T. Vaisetos pirmoji prozos knyga – kūrinys, kuriam plotų ir pats A. Camus, www.15min.lt, prieiga per internetą: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/istoriko-t-vaisetos-pirmoji-prozos-knyga-kurinys-kuriam-plotu-ir-pats-a-camus-286-470500