3. Daugeliui naujų religinių grupių prikišama, jog jos vartojančios sąmonę keičiančius metodus, dažniausiai perimtus iš Rytų meditacijos praktikos arba šiuolaikinės psichoterapijos. Ir tai taiko visiškai nepatyrę ir nekopetetingi vadovai, siekaintys galios ir financinės naudos. 4. Centrinę vietą bendrijoje paprastai užima jos įkūrėjas ar vadovas, kuris grindžia neva Dievas yra jame įsikūnijęs arba per jį kalba. Bendrija paprastai būna labai autoritariška, neleidžianti pasireikšti individualiam sprendimui, pagrįstam protu ar sąžine. Verbavimo ir indokrinacijos metodai. Kai kurių sektų sėkminga veikla galima iš dalies paaiškinti jų taikomais rafinuotais verbavimo, apmokymo ir indoktrinacijos metodais. Šiais metodais dažniausiai suviliojami tie, kurie nežino, kad situacijos yra sąmoningai inscenizuojamos, ir ne nenutuokia, jog jų atžvilgiu taikomi specialūs verbavimo, atvertimo ir apmokymo metodai. Jos piršte įperša savo mąstymo normas, jausmus ir elgiasio stereotipus. O Bažnyčia priešingai, jos mokslui reikalauja pritarti visiškai laisvai ir sąmonongai. 1. Viliojimas. Verbuojamasis paprastai apsupamas ypatingai dragiškos atmosferos. Jam gali būti siūlomos kelionės ar studijos užsienyje, gali būti kviečiamas į kokius nors įdomius kursus, susirinkimus. Informacija apie judėjimą pateikiama nepilna ir neteisinga. 2. Izoliavimas. Užverbuotasis pagal dar neaiškia sistemą įvedamas į sektos gyvenimą ir palaipsniui atskleidžiant, kas yra tikrasis jos šeimininkas. Peršama grupės doktrina, gatavi problemų sprendimai, reikalaujama besąlygiškai atsiduoti vadovui. Siekiama užverbuotajį atskirti nuo bet kokios išorinės informacijos ar įtakos (šeimos, draugų, ir t. t.). Norintys palikti bendriją dažnai terorizuojami dvasiškai ir psichiškai. 3. Sąmonės keitimas. Tam, kad narys atsisakytų savo pažiūrų ir valios, jam tenka praeiti intensyvų mokymo ir perauklėjimo kursus. Asmens pasipriešinimas ir valia palaužiami taikant tam tikrus metodus, pvz. verčiant nepaliaujamai medituoti, vartoti vienpusišką maistą, nuolat kuo nors jį užimant. Nuolatiniais įspėjimais bei apmokymais siekiama sąmonę pakeisti tiek, kad naujasis narys imtų automatiškai paklusti grupės normoms. 4. Išnaudojimas. Nariai paprastai raginami perleisti savo materialinį turtą bendrijai. Jų darbo jėga išnaudojama naujiems nariams verbuoti arba grupės turtui didinti, tarkim už menka atlyginimą dirbti kokiose įstaigose. Žinoma, ne visi išvardinti elementai vienodai pasireiškia sektų veikloje, vienos mažiau kitos daugiau. Ir dar jos labai dažnai mėgsta prisitaikant prie žmonių poreikių atrasti silpnas vietas, kuriomis galėtų pasinaudoti verbuojant “medūzos principu”. Pavojai. Santykis su išoriniu pasaliu pažeidžiamas, jausmų ir elgsenos tipo įsisąvinimo procesas sutrinka, sugebėjimas mąstyti ir susikaupti silpsta, pasaulį pradeda traktuoti pagal schemą “draugas-priešas” išsivysto psichologinė prikalusomybė (kartais primenanti narkotikų poveikį) nuo grupės ir jos vadovo. Kadangi normalių asmeninių santykių sektose paprastai nebūna, sunyksta jausmai, vienpusiškas maitinimas, miego trūkumas sukelia įvairius fizinius sutrikimus. Praktiški patarimai. Saugotis verbuotojų. 1. Saugotis žmonių, kurie yra ypatingai ir net pernelyg draugiški.Labai nedaug tikrų draugysčių užsimezga akimirksniu (tuo labiau jei to žmogui trūksta). 2. Saugokitės žmonių, turinčių paprastus atsakymus ar sprendimus sudėtingoms pasaulio problemoms. Lengvų atsakymų į klausimus bei poreikių ir norų išsipildymo žmogus paprastai ieškojo tradicinėje Bažnyčioje, tačiau buvo nuviltas. Dešimt dalykų, kurių žmonės sektose ieško ir randa: – saugumą tvirtoje bei paslaugioje bendrijoje, – į šeimą panašias struktūras, – pagalbą krizinėse situacijose, – nekintančią ir visa apimančią tiesą, – apsaugą, – gyvenimo prasmę, – intensyvų dvasingumą, – griežtą moralę, – tvirtą identitetą, – darbą ar užsiėmimą, reikalingumo jausmą. Santykiai su sektomis. Išanalizavus sektoms būdingus bruožus, svarbu išsiaiškinti praktinius klausimus: kokie turi būti santykiai su sektomis? Kaip elgtis su jų nariais? Pradžiai pateikiame keturias principines nuostatas. Teisė egzistuoti. Jeigu religinės bendrijos neprieštarauja įstatymams, jos turi teisę egzistuoti, tvarkytis pagal savo taisykles ir skelbti savo įsitikinimus. Šiandieninėje demokratinėje visuomenėje kiekvienas žmogus turi visišką tikėjimo laisvę, taigi ir teisę laikytis kokio nors krikščioniško klaidamokslio. Valstybės pareiga įsikišti tik tuomet, kai sektos pažeidžia bendruosius įstatymus ar žaloja žmones. Vienodos teisės visiems. Valstybė nebūtinai turi elgtis su visomis religijomis visiškai vienodai. Tačiau tam tikri teisiniai principai galioja visiems, taip pat ir sektantams. Sekta negali būti apkaltinta remiantis vien atskirais spėliojimais ar nepagrįstais priekaištais. Kaip ir visur kitur, čia irgi būtini faktai bei pagrįstumas. Konfliktų daugėjimas. Modernioje atviroje visuomenėje tikėjimas niekam negali būti primetamas. Religinės tradicijos visuomenėje bei šeimoje silpnėja, tad religijos pakeitimas tampa vis normalesniu reiškiniu. Šiuo atžvilgiu šeima labiausiai pažeidžiama, dėl to joje kyla daugiausia konfliktų. Kadangi ateityje religinė įvairovė tik didės, natūralu, jog konfliktų ne mažės, o daugės. "Viename vežime". Nukrikščionėjančiose Europos visuomenėse tik mažuma nuosekliai praktikuoja tikėjimą ir laikosi tiesos. Tokiomis sąlygomis Bažnyčios kaip tikinčiųjų bendrijos irgi palengva virsta savotiškomis "sektomis". Taigi tikėjimo atžvilgiu krikščionys su sektantais sėdi viename vežime. Santykiai su sektomis turi būti grindžiami blaiviu protu ir realistiškumu. Nėra jokios prasmės ir net klaidinga, kaip prieš šimtmečius, drausti kiekvieną naują ir nepažįstamą religinę grupę. Apie sektas reikia protingai ir draugiškai diskutuoti. Tam būtini šie dalykai: 1. Tikėjimas. Krikščionims ypač svarbu patiems aiškiai žinoti, į ką jie tiki ir kodėl elgiasi taip, o ne kitaip. Kaip apsiginti nuo melo ir suklaidinimo nežinant tiesos? Pirmiausia krikščionys patys turi remtis į tvirtą krikščionišką pagrindą, nes sektantai dažniausiai gerai pasiruošę ir ganėtinai išmintingi. Ar žinomi pagrindiniai Biblijos teiginiai ir ar suprantama, ką jie reiškia? Jei ne, tuomet pirmiausia turi sutvirtėti pačių krikščionių Biblijos pažinimas. 2. Hermeneutika. Hermeneutika teologai vadina mokymą apie teisingą Šventojo Rašto aiškinimą bei interpretavimą. Būtent apie teisingą aiškinimą, nes sektos, ypač Jehovos liudytojai, irgi naudojasi Biblija ir nuolat ją cituoja. Dažniausiai jų žinios yra labai geros, tačiau daugelį vietų jie aiškina savaip, iškreipdami tiesą. Todėl krikščionims ypač privalu turėti Bibliją atitinkančią hermeneutiką. Jos pagrindinis klausimas toks: ką autorius norėjo tuo metu pasakyti? Koks jo teiginio tikslas? Atsakymas turi būti dvipusis: viena pusė turi atskleisti teiginio prasmę, kita – teiginio kontekstą, pirmiausia betarpišką, po to platesnį ir pagaliau visos Biblijos bei išganymo istorijos atžvilgiu. 3. Informacija. Viena iš didžiausių problemų yra ta, kad trūksta informacijos apie naujus religinius judėjimus. To reikia, kad su sektų nariais būtų galima išvis kokia nors diskusija. Asmeniškai bendraujant reikia žinoti, su kuo turi reikalą. 4. Supratimas. Žinoma, svarbu turėti informacijos apie sektas, bet dar svarbiau nusiteikimas, pagrįstas meile ir supratimu. Pokalbyje su sektantais negalima pamiršti, kad prieš mus yra tiesiog žmogus, turintis savo gyvenimą, savo biografiją. Ir pirmutinis tikslas – suprasti šį žmogų tiesiog kaip asmenybę. Kas jį jaudina? Kodėl jis atėjo į tą sektą? Ko jis ten ieškojo? 5. Konfrontacija. Dievas neapkenčia nuodėmės, bet myli nusidėjėlį. Atitinkamai ir krikščionys turėtų sektų narius gerbti kaip žmones, o kovoti tik su klaidamoksliu (žinoma, nepažeidžiant įstatymų). Nereikia bijoti aštrių diskusijų. Bet tam reikalingas aštrus protas bei budrumas, nes sektų sekėjai sugeba meistriškai iškreipti krikščioniškas tiesas. Nesileiskime suklaidinami! Kritiškai pasidomėkime jų tikėjimo pagrindais, išsiaiškinkime, ką jie išties turi omenyje, teigdami vieną ar kitą dalyką. Jų argumentams priešstatykime krikščioniškas tiesas. 6. Realizmas. Sektos nepriima kritikos ir dažnai net rimtų argumentų. Kartais atrodo, lyg sektų nariai gyventų visai kitame pasaulyje, kuriame ir mąsto kitaip. Dažnai jokia logika nepramuši jų pasistatytos sienos. Tad diskusijos pasibaigia net neprasidėjusios. Tokiais atvejais privalome išlikti tiesiog realistais: užkietėjusį ir patenkintą savimi sektantą vargu ar įtikinsime palikti grupę. Tai gali įvykti tik krizės atveju arba keičiantis mąstymui. 7. Nuolankumas. Priklausančius sektoms žmones reikia gerbti kaip asmenybes. Vengti išankstinio pasmerkimo bei neteisingų kaltinimų. Išdidumo ir pranašumo laikysena sektantus tik dar labiau atitolina nuo krikščionių tikėjimo. Krikščionių žodžiai pirmiausia turi sutapti su jų gyvenimu – krikščioniškas gyvenimas turi būti patrauklus! Jeigu taip nėra, sektanto neįtikins net geriausi argumentai. Pagaliau reiktų neužmiršti, kad sektos turi ir teigiamų elementų, laikui bėgant, kai kurių raida gali pakrypti Bažnyčios link. Be to, reikia pabrėžti, kad nė viena Bažnyčia neapdrausta nuo sektantiškumo bruožų ir klaidingo mokymo skleidimo nėra. 3. Saugokitės, kai jums siūlo nemokamą ar labai pigų maistą ar paskaitas. Patikrinkite kokia tai organizacija. 4. Saugokitės pakvietimų į izoliuotus savaitgalių seminarus, turinčius miglotus tikslus. 5. Saugokitės žmonių, raginančių jus prisijungti todėl, kad ir “visi taip daro”. Labai dažnai tie “visi” buvo apgauti tuo pačiu triuku. 6. Saugokitės žmonių, kurie verbuoja jus apeliuodami į sąžinę, sužadindami kaltės jausmą. Kitų sužadintas kaltės jausmas retai būna vaisinga emocija. Atsiminkite, sektos domisi jumis, ir siekia jūsų visiško atsidavimo. "Atsiminkite" 1. Naujokų verbavimui ir lėšų gavimui gali būti naudojamos apgaulingos priemonės. Esant palankioms aplinkybėms, nesunku pažeisti kiekvieną žmogų. 2. Pajutę, kad galite būti įtraukti, nedelsdami ieškokite patarimo. 3. Nepasiduokite ypatingam smalsumui, niekada nežaiskite, bandydami pažinti sektą iš vidaus. 4. Visada įsitikinkite duodami pinigų grupei ar asmeniui, (/kuris prašo paremti viena ar kitą veiklą/), jų vieklos legalumu. Pinigai renkami “vargšams ar labdarai”, vietoj to gali tekti griaunančiai sektai. Trumpai apžvelgęs sektų veiklos pobūdį baigiu II Vatikano Suirinkimo mintimi: "Todėl atsiskyrusios bažnyčios ir bendruomenės, nors mes ir laikome jas ydingomis, nėra nustojusios išganymo paslapties atžvilgiu riekšmės ir vertės. Kristaus Dvasia iš tiesų neatsisakė naudotis jomis kaip išganymo priemonėmis visada išlieka viltis ir vienybė maldoje. Ekumeninėje veikloje tikintieji katalikai turi rūpintis atsiskyrusiais broliais, už juos melsdamiesi, kalbėdami su jais apie Bažnyčios dalykus, žengdami, jų link pirmuosius žingsnius." (Dekretas apie ekumenizmą).

2. TEMA:

VISUOMENINIŲ IR ASMENINIŲ KRIZIŲ ĮTAKA SEKTŲ ATSIRADIMUI IR ASMENS ĮSTOJIMUI Į SEKTAS

(Pagal Claude Labrecque  knygą Le sette e le gnosi una sfida alla Chiesa Milano 1987)

 

                             Friedrich Nietzche skelbdamas "Dievo mirtį" tikėjosi kad XX a. mirs didžiosios religijos . Tačiau šiandien turime konstatuoti visiškai priešingą reiškinį. Sparčiai auga naujos religijos, pasižyminčios dideliu fanatizmu. Todėl kyla klausimas:  iš kur kyla naujos religinės idėjos, kodėl pasaulis kupinas religinio ieškojimo?  Kad atsakyti į šiuos klausimus reikia atkreipti dėmesį į plačiai apėmusią mūsų civilizaciją krizę. Krizę kuri pasireiškia nuvertinimu moralinių, religinių ir estetinių vertybių, ryškiai užakcentuodama techniką ir mokslą. Toks yra mūsų visuomenės paveikslas ir pirmiausia čia reikia ieškoti atsakymo. Šiandien mums susirūpinimą kelia technologijos ir ekonomikos revoliucija, tai du varikliai, keičiantys mūsų visuomenės veidą ir  vis labiau išsprūstantys iš kontrolės.

                             Prisiminkime netolimą praeitį, kada buvo kalbama apie humanizmą, sekuliarizaciją. Apie 60-tuosius metus pradėta kalbėti apie trejopą humanizmą, kuris buvo šio šimtmečio vaisius skirtas  užgarantuoti saugią žmonijos ateitį  atsisakant bet kokios dievų pagalbos.  Mokslinis humanizmas kėlė naujo žmogaus vėliavą, kuris būsiąs apginkluotas technika ir apsaugotas visam laikui nuo ligų. Politinis humanizmas privalėjo apsaugoti gyventojų ekonomines garantijas, ypač dekolonizuotuose Trečiojo Pasaulio kraštuose. Moralinis humanizmas kurio dėka turėjo būti nugalėta bet kokia baimė, tabu ir religinės apraiškos, bei įsiviešpatauti visiška laisvė.

                             Tačiau mūsų amžiaus istorija parodė kurios ideologijos yra klaidingos. Naivus entuziazmas atsimušė į žiaurią realybę, kurioje išryškėjo gausūs žmogaus teisių pažeidimai. Šiandien  dažnai kalbama apie ateistinio humanizmo beviltiškumą. Kuris paleido į pasaulį sunkiai sukontroliuojamas jėgas, nualino ekonomiką, įstumdamas ištisas tautų grupes į skurdą. Technologijų nesilaikymas užnuodijo gamtą. Moralinio išsilaisvinimo projektai sukėlė nepažabojamą individualizmą. Turtingiesiems atsirado galimybė dar labiau pakelti savo gerbūvį, nepaisant visuomenės. Visa tai privedė prie visuomenės žlugimo.                 XX a.  pabaigoje mes jautėme įtaką dviejų gigantiškų bangų:  tai 60-tųjų metų euforija, kuri vėliau labai susilpnėjo ir  paskutiniame dešimtmetyje jaučiama didelė depresija, kuri vis auga ir jos grėsmė didėja.

                             Kaip galime išlikti neapstulbę ir nesukrėsti, kada tai čia, tai ten skamba šūkis " gelbėkitės kas galite". Nerimo klimatas slapto šiandien išprovokuoja taip vadinamą asmenų grupių poliarizaciją ir visuomenės suskylimą į mažas atsiras bendruomenes siekiančias išsigelbėjimo. Šio grupės ir bendruomenės kuria tūkstančius centrų, kuriuose gyvenimas yra labai specifiškas, savotiškos vertybės, kurios siūlo būdus kaip išgyventi krizių metų. Šios  įgyja bendruomenės formą, tai dvasinės asociacijos ar kas nors panašaus, kur asmenis suvienija tie patys idealai arba tas pats tikėjimas, tačiau tarp tokių grupių nėra jokio bendravimo.

                             Kad galėtume aiškiau pavaizduoti šiandieninį pasaulį, mes galime pasirinkti pavyzdį iš biologijos: ląstelę. Ląstelė kaip mažas pasaulis, kuriame komponentai jungiasi prie įvairių branduolių ir sudaro mūsų pliuralistinė visuomenę, neturinčią vieningo veido. Prie to prisijungia įtarumas ir nepasitikėjimas senomis institucijomis, tarp kurių yra Bažnyčia, kaltinimai klaidomis ar neišmintingumu, šmeižtai ir melas. Šios grupės kuriasi visose industrinėse šalyse, tačiau dažnai pasireikšdamos ne kaip religijos ar bažnyčios, bet kaip keliai ir būdai dvasinių ieškojimų, savęs pažinimo, arba kaip entuziastų ir filosofų bendrijos, egzoteriniai centrai, grupės keliančios žmogaus potencialą. Ekonominės krizės yra skatinantis faktorius tokių grupių atsiradimui ir dauginimuisi, nors šis fenomenas  socialines bei dvasines dimensijas. Visa tai parodo mūsų materialistinės aplinkos trapumą ir negalėjimą rasti atsakymo į žmogaus būties giliausius klausimus.

KOKIE TENKINTINI POREIKIAI ATVEDA ŽMONES Į SEKTAS

                             Kada kyla įtarimas, jog tokios institucijos kaip valstybė, mokslas, ekonomika, Bažnyčia negali daugiau iškelti idealų ir apčiuopiamų direktyvų, kad būtų galima atstatyti harmoniją tarp žmonių bendruomenių bei vienybę tarp žmogaus ir gamtos; kada daugiau neįmanoma surasti prioritetinių vertybių, kurių atžvilgiu gyventojai galėtų sutarti, tada iškyla grėsmė socialiam gyvenimo būdui. Pavyzdžiui, kai nesiryžtama pripažinti santuokai tinkamos pagarbos o prasidėjusiai gyvybei teisinės apsaugos, kai nežinoma kokiam šeimos modeliui būtų galima teikti pirmenybę, ar skirtingų lyčių ar tos pačios; kai netikima, jog būtini moraliniai svarstymai apie eutanaziją, homoseksualumą, kada vogti ir meluoti nelaikoma jokia kalte, tada tokiame kontekste įsisiautėja "kovos už būvį" įstatymas. Laikraštyje "Le Figaro", 1985, 4-5. prancūzų dvasininkų ir teologų-mokslininkų grupės, kuriai vadovavo jėzuitas tėvas Somme buvo pastebėta, jog jaunimo gyvenime jaučiamas netikėjimas į mūsų vertinamas institucijas: tėvynę, religiją, revoliuciją, armiją, politiką, ir galiausiai, į šeimą, draugystę ir meilę. Sektos užėmė pozicijas toje visuomenėje, kuri neturi nei noro nei jėgų kovoti prieš savęs sunaikinimą.

                             Žmogus gyvas ne vien duona, ekonomika ir kultūra. Jis gyvas ir žodžiais išeinančiais iš Dievo lūpų ir tais, kurie iškyla iš jo pačios intymiausios gelmės. Jausdamasis esąs pavojuje žmogus iš savo psichikos gelmės pasisemia išeities taškų pakaitalus. Pastarieji jam padeda įveikti laiko, kuris nori įtraukti jį nebūties link, grėsmę. Sunkiomis bei lemiamomis gyvenimo akimirkomis vaizduotė sukuria gyvastingus gelbėjimosi vaizdinius. Lemiamais momentais, kaip galbūt atsitinka priešmirtinėmis akimirkomis, dvasia linksta gelbėti gyvybę, sutelkdama visą savo energiją; ji yra gyvybės jėga, kaip "nepaklusnumas ir maištas prieš mirtį".(...) Tada dvasia kuria vaizdinius kurie atgimdo viltį. Šiandien pripažįstama, jog  mes savo psichikos gelmėse nešiojamės visuotines vaizdinių formas, kurias vadiname archetipais. Archetipas K. Jungo psichologijoje - struktūriniai kolektyvinės pasąmonės elementai kaip visų psichinių procesų ir išgyvenimų potenciali galimybė. Kaip bebūtų keista, tačiau reikia pastebėti jog visiems žmonėms archetipai yra tie patys, o simboliai, kurie juos išreiškia kinta, priklausomai nuo kultūrų ir epochų. pateiksime pavyzdį: lankydamasis Kanadoje, popiežius Jonas Paulius II ne gana to, kad buvo pripažintas kaip Kristaus Vietininkas ir aukščiausias Bažnyčios Ganytojas, daugeliui žmonių (tarp jų ir netikinčiųjų) įgavo žavinčią išvaizdą arba simbolį, kuris įkūnijo idealaus tėvo, galingo ir drauge švelnaus vado archetipą. Nors daugelis žmonių jau pamiršo ką popiežius kalbėjo, tačiau baltais rūbais vilkintis žmogus ilgam įstrigo širdyse kaip tas, kurį gaubia aura. Popiežiaus paveikslas išlaikė emocinį krūvį kurio niekas negali paneigti. Štai kokia yra galinga simbolių jėga, tai lobynas iš kurio žmogus gali semtis jėgų, kada trūksta kitų išeities būdų. (...)

                             Buvo laikas kada dvasininkas reiškė moralinį autoritetą, tam tikrą gyvenimo orientyrą. Po II Vatikano Susirinkimo pradėjęs nešioti pusiau pasaulietišką uniformą, dvasininkas kartais prie švarko atlapo neprisisega net miniatiūrinio kryželio ir pasauliečiams atrodo tokiu pat kaip ir visi. Todėl, savaime aišku, kad socialinėje-religinėje koncepcijoje atsirado poreikis  kitokio, gyvo, tikro dvasių ganytojo, pav. Guru. Moo'nas ir jam panašūs sektų vadovai niekada nepraleidžia galimybės pasirodyti savo ganomiesiems pilnoje uniformoje - " Dievo uniformoje". Lotynų kalba dingo iš bažnyčių ir šv.Mišios aukojamos gimtąja kalba, o į Dievą maldose asmeniniu įvardžiu "tu" kreipiamasi. Gi, sektose pilna magiškų kalbų, kurių niekas nesupranta, vietoje lėtų, nuobodžių giesmių suskamba ritminga, paprastutės psalmės melodija. Taip savo knygoje "Sektų pragaras" rašo Žilberas Pikardas (Picard G. L'enfer des sectes. P.,1984,p.25.)

                             Vaizdiniai yra tarsi mūsų dvasinio gyvenimo vitaminai; jie daro mūsų psichikai poveikį lyg kūnui hormonai. Religijos visada naudojosi simboliais. Šiandien naujų religinių bendrijų populiarumas kyla dėl to, kad jos moka pateikti tokių paveikslų, kuriuose plačiai naudojami vaizdiniai. Pakanka žvilgtelėti į jų reklaminius lapelius: viskas ten dvelkia ramybe, harmonija, gerove ir džiaugsmu.

Išvardinsime kai kuriuos iš šitų simbolių, susiejant juos su tokiais pat fundamentaliais poreikiais, į kuriuos  nori atsakyti sektos ir gnostikų bendrijos:

1. Ieškojimas atsakymo į personalizacijos poreikį remiasi harmoningos vienybės archetipu ir tobulos šeimos, šiltų jausmų centro, išganymo laivo simboliais ir t.t. Gana reikšminga konstatuoti tai, kad nemažai sektų įkūrėjų siekia sukurti tobulą šeimą, kaip pastorius Berg'as iš "Dievo kūdikių šeimynos" arba Moon'as, kuris nori atkurti šeimą, kurios pačiam Kristui nepavyko įgyvendinti. Kas šiandien gyvendamas beveidžiame ir bevardžiame moderniame mieste nesvajoja surasti šiltą bendriją, kuri būrų atvira visiems tarpasmeniniams santykiams ir galėtų priimti žmogų tokį koks jis yra? Kiek šiandien žmonių jaučiasi vadybos ir planavimo paverstais plastilininiais, beformiais, miniažmogiais. Šitoks žmogus neturi vietos, kur galėtų pasireikšti ir kur būtų išklausytas, priimtas ir besąlygiškai mylimas.

Tokia vieta ne visada jam pasiūloma didžiosiose Bažnyčiose, kurios daug dažniau pasirodo kaip įstatymų, įsakymų davėjos, nurodančios ką daryti ar ko vengti, negu kaip jauki šeima ar keliaujanti tauta, ar visada šventiškai nusiteikusi bendruomenė. Poreikis pasakyti žodį, kuris leistų išreikšti save kaip kokybę, paaiškinti nesėkmių priežastį, liudyti apie gyvenimo kelią, yra kaip esminis priešnuodis grynai  funkciniams - šaltiems santykiams. Šitoks poreikis juo labiau yra pastebimas labai ryškiai ten, kur yra žmonių, neseniai persikėlusių gyventi iš kaimo vietovės, kur santykiai yra svarbiausias dalykas, t.y. šilti, tiesioginiai, susiję giminystės ir kaimynystės saitais.

Naujosios religinės bendrijos ypač kruopščiai rūpinasi savo kandidatais pirmaisiais suartėjimo momentais. Iš pradžių pasirodo kaip jaukios bendrijos, simpatiškos ląstelės, kuriose žmonės išklausomi, vertinami, ir kur galima su pasitikėjimu atskleisti savo rūpesčius, todėl naujokai gana greitai jausis labai reikalingais žmonėmis. Neofitą (naująjį sektos narį) lydės ištisas nenutrūkstantis procesas. Žmonės kurie klausėsi jehovistų tai gerai žino. Tas pats atsitinka ir jaunuoliams, kurie buvo priimti, netgi patys nežinodami apie tai į munistų, ir kitose bendruomenėse, kur daugeliui atrodė, jog surado idealią šeimą. 

                             Labai dažnai neofitai-kandidatai net neįtaria jog pakliuvo į sektą. Prancūzų rašytojas Žilberas Pikardas knygoje "Sektų pragaras" rašo, kad tėvai atiduodami vaikus į lopšelį ar darželį net neįtaria jog jiems vadovauja sektantai. Kreipiasi žmogus pas gydytoją, pastarasis išrašo vaistų. Kas žino, gal žmogelis pakliuvo pas sektantą, kuris jį gydys pagal guru metodologiją? Jūs sumanėte pasportuoti ir atėjote į gimnastikos salę. O, štai treneris pertraukėlių metu jus apmoko relaksacijos pagal jogų sistemą. Greičiausiai tokia sporto salė priklauso sektai. Arba štai jūs užėjote į mažytį restoraną. Jaukioje aplinkoje jums atneša egzotiškus valgius...Ar jūs esate tikri, kad tai ne Dzen sektos restoranas. Sektos prasiskverbia į bet kurį socialinį sluoksnį. Paryžiuje ir Amsterdame, Strasbūre ir Ženevoje, Niujorke,  Monrealyje ir Seule, visur jūs galite surasti gamyklas ir institutus, restoranus ir vaikų darželius, parduotuves ir bibliotekas priklausančius sektoms.

                             Tačiau atėjus į sekta euforinė patirtis vis dėlto pateikia vieną priešišką situaciją. Prie sektos slenksčio reikės palikti savo kritišką dvasią ir sugebėjimą savarankiškai mąstyti ir spręsti.  Savaitė po savaitės bus reikalaujama  vis griežčiau ir griežčiau paklausti paskiriems lyderiams. Kandidatai-naujokai pradės jausti vis labiau augančią jausminę ir materialinę priklausomybę. Šis savarankiškumo praradimas ryškės vis labiau ir labiau žalodamas asmenį.

                             Prisistatydamos, kaip šeimų ir sutuoktinių porų pakaitalai, šiuolaikinių bendruomenių krizės laikotarpiu, sektos tikrai turi, bent jau kurį laiką, tam tikrą kozirį savo rankose. Jos nepaliaujamai žada visišką savęs realizavimą naujuose židiniuose, kur atseit neliks vietos įtampai ir asmens sumenkinimui. Vis dėlto šitokio siekio kaina yra gana aukšta: t.y. savo laisvės atsisakymas ir visiškas pavaldumas naujiesiems visagaliams tėvams.

2. Ieškojimas atsakymo į stiprios ir tiesioginės religinės patirties poreikį remiasi šviesos archetipu ir absoliuto, šventenybės, energijos perdavimo, krikšto ir kt...simboliais. Claude Labrecque knygoje "Le sette e le gnosi" rašo, jog mūsų visuomenė išdildė bet kokį Dievo pėdsaką iš kasdieninio gyvenimo ir viešosios veiklos visuomeninių pastatų. Katalikų Bažnyčia, savo ruožtu, pernelyg skubiai išgrynino savo liaudiškas pamaldumo praktikas (II Vatikano susirinkimo epochoje) visokių magijos pėdsakų išnaikinimo dingstimi. Antra vertus, žmogus šiaip ar taip lieka gyva religinė būtybė (animale religioso) kuris anksčiau ar vėliau trokšta šventenybės ir nori pasisemti šį tą, kas skiriasi nuo įprastinės kasdienybės. Religinio matmens atogrąža šiandien paaiškinama šituo neginčytinu poreikiu jausti absoliutą, kitokią dimensiją, anapusybę-transcendenciją ir kosminės vienybės siekį.

                             Nemažai naujų religijų savo bendruomenėse puoselėja entuziazmo klimatą, kuris dalyviams sudaro įspūdį jog susiliejama su pačia tikriausia dieviška sritimi. Pagyvintos atmosferos, kurią sukursto muzikinės melodijos ir himnai, dažnai jausmingumo prisodrinti liudijimai ir džiaugsmingų scenarijų atpasakojimai, dėka viso šito pavyksta sukurti euforinę nuotaiką, kuri regis, kuriam laikui pašalina Dievo paslapties skraistes. Tada dieviška sfera jau nėra pasiekiama gestais ar įgalioto asmens - vadovo -dvasininko žodžiais, ar tarpininkaujant kokiai tai bažnyčiai bei sakramentams, bet tiesiogiai: žmogų užplūsta šviesa; Dievas yra ranka pasiekiamas. Suprantama, kad tokiose jausminėse globalinėse aplinkose, kuri užvaldo visą žmogų, daugiau nebelieka vietos analizei ir kritiniai minčiai. Neretai tikima, jog  persikeliama tiesiogiai į grynosios energijos sritį.

                             Kai kurie tolimesni įvykiai tada susiejami su Dvasios ar dieviškos Jėgos įsiterpimu: stebuklai, ekstaziniai ir aiškiaregystės reiškiniai, pranašystės ir kt...Šie fenomenai turi skirtingą prasmę priklausomai nuo to ar esama gnostikų bendrijoje ar sektos susibūrime. Gnosticizmas tai religinė-filosofinė srovė, jungianti ankstyvosios krikščionybės idėjas su Rytų (persų, sirų) mitologija, žydų teologija, platonizmu, stoicizmu, neopitagorizmu. Po šių patirčių įprantama tikėti, jog įmanoma palenkti Dievą pagal savo valią ir įgauti Jo galių, pasinaudojant ritualais. Čia eliminuojama-išskiriama, panaikinama Dievo kaip visiškai kitokios būtybės paslaptis.

                             Čia galima aptikti tam tikrų "išganymo" sampratų, kurios sektose yra įprastos. Po krikšto, kuris yra viešas ištikimybės Jėzui Kristui ir visiško Jo gyvenimo kaip dovanos įteikimo ženklas, baptistas galės patikėti, pav., jog tapo nenuodėmingu ir kad Dievas yra su juo tokiu lygiu, jog  galima nusidėti ir tuo pat metu būti nekaltam Dievo dėka. Dievas tokioje aplinkoje tampa aplietas visokiais pažadais ir visokiausių mūsų užmojų bei paikysčių bendrininkas.

3. Ieškojimas atsakymo į poreikį rasti saugumą, išeities taškus ir aiškius atsakymus į esminius klausimus, remiasi tėvo archetipu ir vadovo, parašo, tvirto žodžio, grynos tiesos simboliais.

                             Praeityje, kaip žinome, visi poelgiai turėjo apibrėžtas normas ir būdavo visuomeninio patyrimo patvirtinami. Būdavo žinoma, ką reikia daryti, norint apsilankyti kas ką nors (kur nors), kokia patvari turi būti meilė ir šeima, kur einama po mirties, kokie nuopelnai susiję su gerais veiksmais. Mūsų dienomis priešingai: jau nebežinoma, ką galvoti, visa palikta laisvam apsisprendimui-pasirinkimui, nepripažįstamos patvarios vertybės, nes jos visos yra paneigtos; pagaliau yra pasiekiama toji prasmės tuštuma ( vakuumas), kur visuomenės nepajėgia duoti žmogaus egzistencijai teisingą kryptį ir nubrėžti patvarios elgsenos gaires.

                             Sektos atvyksta jau su savo kupinu atsakymų bagažu. Jų skelbimas yra aiškus ir tvirtas: " Mes turime visų jūsų klausimų sprendimus; galime sugrąžinti jums taiką ir ramybę, nepaisant šio meto blogybių". Skelbiama, esą yra įsikūnijimų kokiame nors pranašo, charizmatinio lyderio asmenyje, kuris tvirtina, jog yra gavęs specialų Dievo apreiškimą šiems laikams. Niekada nebus pakankamai išryškinta prestižo aura, kuria yra apsigaubę šitie naujieji dvasiniai mokytojai, vieningos doktrinos saugotojai. Poveikis kurį jie daro bendruomenei yra unikalaus: jie yra tiesos ruporai ir tik jie tiesiogiai perduoda Dievo valią. Koks gi yra jų skelbimas? Jį galima gauti glaustai nusakant tokiais kriterijais: artėjame prie vienos epochos pabaigos ir žengiame į kitą; yra galimybė išvengti nedėkingos mūsų situacijos, tampant Išganymo Arkos nariu arba patirti pasikeitimą, kuris jus kviečia pereiti iš dabartinės eros į kitą.  Pagal tai, ar kalbama apie sektantą ar gnostiką, skelbimas skiriasi: tai skelbiamas pats Kristus, kurio sugrįžimas čia pat ir kuris ateis sukurti savo 1000-čio metų Karalystę, tai netolimą vandenio epochą, pažinimo epochą, sąžinės išsiplėtimo, dvasinės laisvės amžių, kuri ateis po šio pasaulio pabaigos blogybių.

                             Šitoks mokymas yra galutinis žodis: jis yra skelbiamas su jėga ir įsitikinimu. Nėra čia vietos abejonei. Kartais sektų ir gnostikų mokymas prieinamas mažo katekizmo su klausimais ir atsakymais forma, kaip "Dieviškieji principai" pastoriaus Moon'o. Teorija vystoma kaip ant juostos: diskusijoms čia nėra vietos, galima rasti moralinių principų, kurie sektų atveju remiasi protestantiškuoju puritonizmu, t.y. tam tikra drausme, kuria galima sutramdyti blogąjį kūną, valgymo taisyklėmis, kuriomis galima apibūdinti "tyruosius" (draudimas gerti kavą, alkoholį, rūkyti cigaretes) visa tai skelbia Adventistai arba Jehovos Liudytojai. Šitų priesakų laikymasis glaudžiai suartina sektos pasekėjų gretas su visa bendrija, leidžia jiems surasti savo identitetą ir teikia jiems tikrumo, kad jie realizuoja save gyvenime ir yra Dievo palaiminti. Šitokie ir į juos panašūs potvarkiai gali aprėpti visas gyvenimo sritis, pav., draudimas puošti Kalėdų eglutę, užsiimti medžiokle ar žvejyba, žiūrėti televizorių, leisti perpilti kraują ir kt...Čia galima atpažinti gyvenimo vaizdą, kuris yra panašus į Kristaus laikų fariziejų elgesį su tikinčiaisiais, kada pastarieji buvo apsunkinami šimtais įstatymų.

4. Ieškojimas atsakymo į poreikį atrasti savo tapatybę (identitetą) anapus savojo visuomeninio įvaizdžio remiasi giluminės substancijos (esmės, pagrindo) archetipu ir išrinkimo, atsivertimo, apreiškimo simboliais.

                             Kitas poreikis, kurį ryškiai jaučia mūsų amžininkai yra siekimas atskleisti tai, kas jie tikrai yra anapus visų funkcinių vaizdinių, visų kaukių ir visų regimybių, kurias sąlygoja gyvenimas visuomenėje ir paviršutiniški santykiai, kuriuos toks gyvenimas lemia. Įstojant į sektą gaunamas naujas vardas; dabar priklausoma grupei išsigelbėjusių, Dievo išrinktų prieš galutinę katastrofą ar palaimintųjų išrinktųjų karalystei. Gnostikų bendrijose gyvuoja meditacijos priemonių praktika ir kelione savo centro link, kad naujokai galėtų pajusti, jog jie yra svarbesni negu buvo manoma. Kadangi jie pajunta jog yra ne tiktai Dievo sūnūs ir dukterys, bet ir tai, kad savyje nešioja dievybės ir kosminės sąmonės dalelę. tenai, savęs gilumoje, pasiekiama tikroji savęs esmė ir visa yra Grožis, Gėris, Taika, Jėga, Ramybė. Anot jų, mūsų tikrojo "aš" galimybės yra beribės: dabar įmanoma viskas, neįmanomi dalykai tapo įmanomi.

                             Tada išryškėja didelis solidarumas su naująja bendrija, kuriai priklausoma, ir galingas dėkingumo jausmas tiems žmonėms, kurie leido atsiskleisti tikrajai mūsų asmenybės gelmei. Taip yra išgyvenamas atsivertimas, visiškas turėto savęs įvaizdžio pasikeitimas, pervertinamos vertybės, kur maži dalykai tampa labai svarbūs. Dažnai išryškėja fanatizmas,dedant pastangas apginti šį naują įvaizdį ir įtraukti naujų šalininkų, kurie galėtų patirti šitą pasikeitimą. Dažnai naujų narių misionieriškas entuziazmas pasireikš tarp artimiausių giminaičių.

5. Ieškojimas atsakymo į absoliutaus įsipareigojimo, savęs dovanojimo, nepaprastos vertės reikalui poreikį. Remiasi herojaus archetipu ir narsaus kario, šventojo simboliais.

                             Skeptiškame pasaulyje, kuris jau daugiau nebetiki niekuo, nes visa yra vienoda, pilka, be vertės, kartais griebiamasi kraštutinių reakcijų, gėrimasi tais, kurie kūnu ir siela pasišvenčia kokiam nors reikalui, reikalui kuris laikomas pačiu svarbiausiu. Čia negalima kalbėti apie kokį nors bendrą poreikį, bet greičiau apie idealą, kuris gali iškilti dvasinio mūsų epochos skurdo akivaizdoje.

                             Tokios reakcijos dažnai sukeliamos jaunimo tarpe. Stulbina pasekėjų pasitikėjimas, jų gilus įsitikinimas, kad surado tiesą, jų atsidavimas visokiam išmėginimui, kuris nepabūgsta sunkumų, fizinių netekčių, kritikos ir šeimyninės aplinkos įsiterpimo. Daug šitokių bendrijų tiki atradę pirmykštį Bažnyčios ir pirmųjų krikščionių tikėjimą, kai didžiosios bendrijos, jų žodžiais tariant atšalo laikų tėkmėje. Čia galima apčiuopti Kryžiaus žygių uolumo dvasią; sutiktos kliūtys kelyje tampa akstinais ir patvirtinimais jog esame teisingame kelyje. Visi kitaip manantys yra Šėtono pasekėjai ir nepataisomai pražuvę. Sektai ir gnostikai gyvena nerealiame gyvenime, kur viskas suskirstyta į balta ir juoda. Šitiems žmonėms vienaip ar kitaip teks atlikti persiorientavimo seansus, kai jų namiškiai vargais negalais juos susigrąžins į jų pradinę aplinką.

6. Ieškojimas atsakymo į poreikį gyventi už didžiųjų institucijų ribų remiasi tyrumo archetipu ir tremtinio bei nukrypėlio simboliais.

                             Šis paskutinis poreikis, į kurį atsiliepia naujosios kartos yra mažiau paplitęs ir veiksnus. Tau yra tam tikra pasipriešinimo kolektyvizacijai forma. Prekyba ir didžiosios organizacijos, kaip sportas yra linkusios primesti masėms bendrus skonio jausmus ir subendravardiklinti visus asmenis, pasitelkiant madas, lozungus ir kt...Daug žmonių į tai reaguoja, prisiimdami priešingą daugumai gyvenimo stilių. Taip kilo hipių judėjimas 7 dešimtmetyje. Šitie nukrypėliški poelgiai padeda išvengti kolektyvinio pakaltinamumo ir bendrininkavimo su aplinka materializme blogio. Vaidenasi jog rankos yra švarios ir daugiau nebus pasinerta į veikiančios sistemos klaidas ir stereotipus.

                             Įstojimas į tokią sektą gali įgauti šitokią reikšmę: čia yra tik "tyrieji" ir visiškai sugedusiam pasauliui nedaroma jokių kompromisų. Kartais turima senų sąskaitų, kurias siekiama suvesti su svao Bažnyčia ar pagalbinėmis valstybės tarnybomis, kurios laikomos neteisingos jų atžvilgiu. Visos susikaupusios nuoskaudos turi ištrūkti iš širdies. Sektos yra palanki dirva, kurioje galima piktintis didžiųjų bažnyčių tikinčiaisiais dėl jų niekingumo. Būti kurios nors iš šitų bendrijų nariu, tampant nekaltu. Todėl atrodo jog priklausoma tam tikram elitui, mažumai tų, kurie išvengs paskutinio teismo.

                             Štai kaip suglaustai atrodo simboliai, kuriems naujos religinės bendrijos leidžia švytėti, atsiliepiant į poreikius, kuriuos krizę patirianti mūsų visuomenė palieka neišspręstus.