alt
alt

„Nesukalto“ romano intriga

Agnė Žagrakalytė, 
Eigulio duktė: byla F 117,
Vilnius: Tyto alba, 2013.

 

Man Agnės Žagrakalytės romaną „Eigulio duktė: byla F 117“ padovanojo eigulio duktė. Knygos nugarėlė žadėjo, kad tekstas parašytas „išlavintu žodžiu“, o pačios autorės ištara, kad knygoje ji seka „istorijas apie linus, obelis, bulves, kunigus ir žolininkes, midaus virėjus ir abstinentus, apie žodžių rinkėjus“, kėlė džiugesį dovana. Autorė imasi sudėtingo kūrybinio proceso – rašyti romaną remiantis šeimos istorija, įterpiant  dokumentinę medžiagą, kitų tekstus.

Romano pradžia įtraukianti. Pasakotoja-autorė dėlioja romano apmatus, įveda pagrindinius veikėjus, lyg pati bando atrasti tinkamą pradžią: „Buvo dvejos kartuvės./ Ne taip... Ne, ne šitaip“. Pradžia – lyg knygos planas, kur pateikiamos trumpos būsimų įvykių užuominos. Čia perskaitome, kad romane ypatingą vietą užims pagrindinio veikėjo, realaus asmens – Juozo Žagrakalio – mylėtos moterys: „Manėm, ji buvo jo mylimiausia, bet jų buvo trys“. Jis tarsi tampa ir šios knygos bendraautoriu – „skaitome jo prisiminimus, literatūrinius bandymus“. Romanas turi aiškią struktūrą – prasideda mestu burtu ir baigiasi, kuomet burtas išsipildo – beveik po dviejų šimtų metų.

Pirmasis romano skyrius „Mergaitė, kuri turėjo čigoniško kraujo“, mano galva, geriausia šios knygos dalis, išties „spalvinga giminės saga“. Pasakojimas prasideda XIX amžiaus pradžioje, bajoro Apolinaro Blazevičiaus ir čigonaitės meilės istorija. Šiam jaunuoliui čigonė išburia, kad „kitas toks pat žmogus atgims penktoj kartoj, kuri pergyvens didelį ir baisų karą“ – tai bus viena Juozo mylimųjų.

Veikėjai pirmoje dalyje labiausiai „gyvi“, mažiausiai schemiški. Daug dėmesio skiriama buities darbams – kaip moterys audžia, verpia, kaip ruošiamasi šventėms, kaip vyksta kasdienė namų ruoša. Tačiau kartais šis vos ne etnografinis aprašinėjimas sukelia abejonių ir atrodo nenatūralus. Jo per daug, jis betikslis. Tikriausiai todėl, kad A. Žagrakalytė apie XIX-XX a. realijas rašo XXI amžiuje, bandydama atkurti praeities kalbą, pokalbių temas. Susidaro komiškas įspūdis, kaip yra rašęs Vigmantas Butkus, kad senovės lietuviai vien audė raštuotas juostas, žaidė etnografinius žaidimus ir kalbėjo patarlėm ir priežodžiais. Tokių potyrių nekyla, tarkime, skaitant Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“ – kaip savo klėtelę prižiūri ir su blusomis kovoja Severiutė. Jis rašo iš savo patirties, tai, kas jam pažįstama ir rašo savo laikmečio kalba. Abejonės dėl stiliaus, gebėjimo pasakoti dingsta, kuomet rašomą tekstą reflektuoja jį rašanti pasakotoja; nors ne kartą pasakoma, kad tai ne jos knyga – parašyta jos giminaičių, o pasakotoja ją tik perskaičiusi. Tuomet įrašomas betarpiškas autorės santykis su vaizduojamu objektu: „gyvenu, jūsų archyviniais gyvenimais apsigobus kaip lietpalčiu, kartojuos, ką jūs pasakėte, ką ištarėte tų metų tą dieną, vedžioju šunį ir deklamuoju, ką jūs vienas kitam laiškuose tyliai ištarėt nepasakydami“. Abejonės dingsta, kai objektas atitinka subjektą.

Antrojoje knygos dalyje „Eigulio duktė“ pradedama pasakoti Juozo istorija – nuo mažumės. Šioje dalyje esama dokumentinių intarpų – romane vaizduojamo laikmečio kalendoriaus ištraukų: „kaip yra naudingi maistui ankštiniai augmens, būtent žirniai ir pupos (vadinamos šebelbonėmis). Bet dėlko jų pas mus mažai sėja ar sodina, o dar mažiaus valgo“. Istorinės detalės išties įdomios, teikiančios žinių apie vaizduojamą laiką, jį priartinančios, tačiau dar labiau atskleidžiančios, koks dirbtinis yra knygos stilius. Rašyti „kaip tuomet“ nepavyksta, rašyti „kaip dabar“ atsisakoma, laviruojama „tarp“. Šioje dalyje galima įžvelgti Bildungsromano požymių, nes matyti, kaip veikėjas Juozas auga, bręsta: vaikystės žaidimai ir pareigos tėvų namuose, gimnazija bei savarankiškas gyvenimas mieste, teisės studijos ir darbas Kaune. Tačiau Juozas „piešiamas“ pernelyg teigiamas, negyvas, bejausmis. Jis viską daro taip, kaip reikia – gerai mokosi, padoriai elgiasi, smerkia blogai besielgiantį. Jis statiškas, neieškantis, nekuriantis savęs. Toks puikus savaime. Pasirinkta vaizdavimo perspektyva kartais tiesiog komiška net grafomaniška: „Dėkui tau, Valentinai, kad akis man atvėrei: nuo šios dienos aš abstinentas, – dangus teesie liudytojas mano priesaikai. Tegu debesys savo sparnuose išrašo šitą žodį, – ar giedra bus, ar dangus aptemęs, visuomet savo pažadą atsiminsiu“. Lyg skaitytum ne šiandienos, o XIX amžiaus didaktinį tekstą.

Fragmentišką trečiąją knygos dalį „Sodininkų vaikai“ pasakoti imasi pats Juozas. Manau, ją drąsiai galima priskirti dokumentiniam prisiminimų žanrui – ne grožiniam. Veiksmas vyksta greičiau – advokato tarnyba ir gyvenimas Kaune, Zarasuose, Panevėžyje, karas, tremtis. Juozas vis rašo apie sodininkystę – kaip augalus sodina, prižiūri, ką su kuo kryžmina, romane tam (kaip ir buities darbams) skiriama per daug dėmesio. Pasakojimą plečia, tęsia dokumentiniai intarpai – protokolų ištraukos, laiškai, J. Žagrakalio literatūriniai bandymai, jo žmonos Antaninos vertimai. Susidaro įspūdis, kad autorė nebežino, ką daryti su turima gausia medžiaga, tad viskas keliauja į knygos puslapius. Tekstas daugiau literatūriškumo įgauna autorės-pasakotojos refleksijose, kuomet ji perkuria Juozo išsakytus dalykus: „kur apsistoję kasa daržus, sodus sodina, pepinėlį dabot šalia sėdasi./ Visur – nuo Brazilijos ligi Rosijos pakraščių pakraščiausių – palieka pepinio sėklą ir savo kapus. Pasisėja.“

Juozo gyvenime išties esama trijų moterų. Juos sieja pareiga, atsakomybė, rūpestis. Pasakotoja romano pradžioje svarsto, kuri iš jų mylimiausia. Tačiau, mano nuomone, meilės Juozo istorijoje nėra. Aš jos neperskaičiau. Lyg teisindamasis, Juozas sako: „tais laikais mes labai vertinom idealią meilę, dėl to bendraudami tarpusavy būdavom labai atsargūs“. Neapleidžia nuojauta, kad veikėjai lyg ir turėjo būti kitokie, tą perskaitome pasakotojos refleksijose, tačiau tekste tai tiesiog neįvyko. Veikėjams trūksta charakterių, jie tarsi „nuogi“, be gyvybės, juos dengia tik faktai. Pasakotoja „nejaučia“ savo veikėjų, o tik konstatuoja, kas su jais vyksta. Tačiau reikia tik vienos autorės-pasakotojos refleksijos apie veikėją, ir jis skleidžiasi visai kitoks: „Eigulio duktė esu,/ kai voverė į mane įšoka, viską spėju bet yra užsisukusi per smarkiai, draskos viduj, bandydama išsiremžti nageliais“.

Visas romanas išties įdomus, istorijos intriguojančios. Tik nesuvaldytas, „nesukaltas“. Pritrūksta jėgų (kūrybinių, fizinių?) gerus sumanymus (siužetine, struktūrine, stilistine prasme) realizuoti tekstu. Lyg autorė būtų pamiršusi, kad svarbu ne tik „apie ką“, bet ir „kaip“ rašyti. Manau, „koją kišo“ tai, jog ji pasakoja giminės istoriją. Viską norisi įamžinti, papasakoti, o medžiagos tiek daug... Jaučiama atsakomybė ir kartu vaikiškas atradimo jausmas – kiek visko ji sužinojo, tiek ir surašė. O lauktos istorijos apie linus, pomidorus ir obelis buvo tik pradėtos. Bet A. Žagrakalytė jas tikrai gali pasekti.

 

Modesta Jurgaitytė, ŠU Literatūrologijos magistrė