alt

Gyvenimo išmintis ir žaismė Wolf `o  Erlbruch`o knygoje vaikams Antis, mirtis ir tulpė

Wolf Erlbruch, Duck, Death and the Tulip,
Gecko press, 2012.

 

2007 metais vaikų literatūros vandenyse pradeda plaukioti Antis. Nebūtų tai itin retas personažas, jei ne šalia jos –  draugėn atsistojusi Mirtis. Tulpė, tiesa, atlieka epizodišką vaidmenį, bet ne ką prastesnį. Šios istorijos kalbinis ir vaizdinis sluoksniai priklauso rašytojui ir iliustruotojui Wolf`ui Erlbruch`ui (g. 1948). Vienas iš svarbesnių šio autoriaus biografijos faktų – 2006 metais laimėtas Christian`o Andersen`o apdovanojimas. Verta prisiminti ir tai, kad jis dar 25 knygų vaikams autorius arba iliustruotojas bei viena ir kita vienu metu. Kodėl šis rašytojas nepateko į leidyklų akiratį Lietuvoje, sunku pasakyti. Tiesa, 2009 metais leidykla „Nieko rimto“  išleido W. Erlbrucho „Ponia Majer, paukštelė“, tačiau kodėl kiti kūriniai lieka nepastebėti, kyla klausimas. Gal Lietuvos pirkėjams jis pasirodė neįkandamas, bet kaip sako liaudies išmintis: ir šuo kariamas pripranta, todėl ir lietuvius reikėtų pratinti pamažu, bet strategiškai – kaip baudžiavoj. Knyga versta daugelyje šalių, o štai kaimynai lenkai turi net 3 to paties autoriaus kūrinius: „Gęś, śmierć i tulipan“ („Duck, Death and the Tulip“, 2008), „Straszna piątka“ („The Fearsome Five“, 2007) ir jo iliustruotą Werner Holzwarth istoriją – „O małym krecie, który chciała wiedzieć, kto mu narobił na głowę“ („ The Story of the Little Mole Who Knew It Was None of His Business“, 2008). Lenkai nepabūgo ir nepatingėjo išsiversti šias įstabias W. Erlbruch`o istorijas, o štai lietuviai vis dar snaudžia. Viena žinomiausių leidyklų „Gecko Press“, kuri pabrėžtinai skelbiasi, leidžianti tik geras knygas vaikams, beveik kiekvienais metais apdovanojama už savo darbą ir knygų vaikams leidybą. Šiais metais „Gecko Press“  jau spėjo gauti geriausios vaikų literatūros leidyklos titulą tarptautinėje Bolonijos knygų mugėje. Šios leidyklos padaliniai išsimėtę visame pasauly: JAV, Jungtinėje Karalystėje, Naujojoje Zelandijoje, Australijoje.

„Duck, Death and the Tulip“ interpretacijos, nors ir praėjus trejiems metams po išleidimo, susilaukė kino bei teatro salių dėmesio: 2010 metais tarptautiniame filmų festivalyje „SCHLINGEL“ ji laimi animacinio filmo kategorijoje, na, o  Barking Gecko Theatre trupė (žinoma Australijoje, Kanadoje, Korėjoje, Meksike, Singapūre, JAV bei Naujojoje Zelandijoje) pastatė 40 minučių spektaklį vaikams (nuo 4 iki 8 metų amžiaus grupei) ir suaugusiems būtent pagal šią ploną, rodos, per kelias minutes perskaitomą knygelę. Vokietijoje ši istorija taip pat buvo perkelta į teatro sceną. Meg Rossof iš The Guardian šią knygą vadina nuostabia ir išsiskiriančia iš kitų rimta tema, kuri tęsia neišvengiamą monstrų, keistų, mistinių būtybių atsiradimą vaikų literatūroje. Anot M. Rossof, W. Erlbruch‘as taikliai ir elegantiškai pasakoja apie gyvenimą ir mirtį. Vaikų literatūros tyrėjos Kate de Goldi ir Kim Hill šią knygą aptarinėjo Nacionalinio radijo laidoje. Antis ir Mirtis „plaukiojo“ ne tik angliškose, bet ir švediškose, vokiškose vaikų kultūros vandenyse. Turbūt nesuklysčiau teigdama, kad toks knygos vaikams populiarumas ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų tarpe yra įdomus fenomenas. Todėl kelti klausimą, kodėl šioji Antis nebeatplaukė iki lietuvių – natūralu ir net būtina. 

Analizuojant ir bandant suprasti šios knygos veikėjų charakteristiką būtina paminėti, kad tekstas visų pirma pasižymi žodžio talpumu. Kitaip tariant, teksto mažai, o jo metafizinis svoris – didelis. Štai viena ištrauka: „Ar tau šalta?“ – paklausė Antis. „Ar leistum tave bent kiek sušildyti?“ Niekas niekada nebuvo to pasiūlęs Mirčiai. Dar viena Anties ir Mirties dialogų ypatybė – metakalba. Mirtis, atkeliavusi pasiimti Anties, tampa ne tik jos drauge, bet ir skaitytojui kalba apie mokytojo ir mokinio archetipą. Antis, pirmą kartą išvydusi Mirtį, išsigąsta, tačiau palaipsniui jų pokalbiai įgyja kitokią vertę – jie tampa gyvenimo suvokties ir išminties lauku: „Tai štai kaip, kai aš būsiu mirusi, mąstė sau Antis, teliks vieniša kūdra – be manęs“. Žvelgdama į kūdrą iš medžio Antis galiausiai supranta, kad gyvenimas pasibaigs, kai jos neliks kūdroje. Ši gyvenimo metafora pateikiama žaismingai ir su potekste, kad kiekvienas iš mūsų plaukiojame vienokioje ar kitokioje kūdroje – paskendę darbuose ar žaidimuose. Per žaidimus – pasiplaukiojimą kūdroje, lipimą į medį, pasivaikščiojimus susikibus už rankų išsirutulioja graži ir lengva, įkvepianti istorija. Būtent šių žaidimų dėka, Antis gali pažvelgti į savo gyvenimą kaip į ypatingą ir tuo pačiu nepaprastai paprastą, o ištinkančią mirtį ji pagaliau suvokia kaip neišvengiamą dalyką. Verta paminėti, kad istorijos pradžios dialogas primena Ingmaro Bergmano filmo „Septintasis antspaudas“ herojų pokalbį (Riteris ir Mirtis). Šis intertekstas  palieka dviprasmis: viena vertus, tai gali būti ir sutapimas, kita vertus, gerai apgalvota kūrinio konstrukcijos ir potekstės plėtotė. Nepaisant to, kokiomis rimtomis temomis bekalbėtų Antis ir Mirtis, jų dialogai žaismingi, su humoru ir nuoširdumu. Naivi ir draugiška Antis puikiai atskleidžia Mirties kaip herojės linksmąją pusę. Kai Antis pasakoja, jog iš kitų ančių girdėjusi apie jų pavirtimą angelais, Mirtis atsako: „Visai įmanoma“. (...) „O tu jau dabar turi sparnus!“ Kartu Mirties „darbas“ kaip misija parodoma iš sunkiosios pusės – Mirčiai gaila Anties... Istorija baigiasi, kai Antis paprašo Mirties ją sušildyti, tik šįkart, kartu su Mirties suteikta šiluma, Antis praranda ir gyvybės kibirkštį. Tulpė kaip epizodinė veikėja šmėsteli iliustracijose ir sąmoningai ar ne, kelia asociaciją su tradiciniu giltinės atributu – dalgiu. Toks visiškai nepavojingas dalgis ir palydi Antį upe, kuri taip pat gali būti interpretuojama įvairiai – gal tai Stikso upė? O gal kūdra virsta amžinybės upe – Anties rojumi? Mirties žvilgsnis nulydi beišnykstančią iš upės vandenų Antį, taip tarsi pakartojamas kūdros be Anties motyvas: „Toks tas gyvenimas, mąstė Mirtis“. Paskutinėje iliustracijoje vaizduojama besišypsanti Mirtis, aplink kurią šoka lapė ir kiškis. Taigi Mirtis ramiai šypsosi ir toliau atlieka savo darbą. Knygos vaizdinis sluoksnis – ne tradicinis, šmaikštus (besikeičiančios Anties mimikos), saikingas ir išlaikytas – nėra dirbtinių spalvų ar bereikalingų aplinkos detalių. Viena vertus, paliekama laisvė vaizduotei, kita vertus – tiek tekstas, tiek iliustracijos papildo vienas kitą, ir Anties ir Mirties mikropasaulis atsiskleidžia kaip paprastas, neperkrautas ir lengvas. Belieka pasidžiaugti, kad nors ir neišversta į lietuvių kalbą, ši Antis „plaukioja“ Lietuvoje, viena – Kaune, dovanos pavidalu, kita su manimi, Šiauliuose, nuolat atsiverianti naujomis prasmėmis ir žavesiu. O svarbiausia – išmintimi, kurios mūsų vaikų literatūroje nuolat pritrūksta ir kuri dažnai nuskęsta ištęstuose aprašymuose ar bereikšmiuose pokalbiuose.

 

Literatūrologijos magistrantė Edita Puskunigytė, 2013 m. liepa

alt

alt