Susitikimo pradžioje doc. dr. Nijolė Bražienė paaiškino, kad mintis parengti tokią metodinę priemonę kilo randantis suvokimui, kad vaiko, ypač penkiamečio–šešiamečio, kalbinių gebėjimų ugdymas neatliepia priešmokyklinio ugdymo paskirties – sudaryti prielaidas vaikui sėkmingai pradėti mokytis mokykloje. Kaip žinia, gimtosios kalbos vaikai išmoksta savaime, vadovaudamiesi suaugusiųjų kalbos pavyzdžiu, įgimta kalbine nuojauta ir gramatinių formų analogija. Penkerių šešerių metų vaikai jau yra perpratę fonologiją, morfologiją, sintaksę, daug kalba, vis dėlto šio amžiaus vaikams dar reikia daug mokytis, kad jų kalba taptų tokia sklandi, kaip suaugusiųjų. Kad vaikas kuo kokybiškiau įvaldytų kalbą bei kartu sėkmingai rengtųsi mokytis skaityti ir rašyti plačiąja prasme, svarbu organizuoti nuoseklias ir kryptingas ugdomąsias veiklas kalbinei klausai lavinti, žodynui plėsti ir rišliajai kalbai ugdyti. Tuo tarpu ugdymo įstaigose, kaip pastebėjo docentė, mokytojo organizuojamose veiklose iš esmės tesiorientuojama į aktyvųjį vaikų žodyną, spontanišką kalbėjimą, pagrindinis dėmesys skiriamas pratybų knygelėse esančioms užduotims, raidžių mokymui, aktyviose veiklose neišnaudojamos literatūros kūrinių galimybės, retai keliami atviri klausimai, kas nesudaro prielaidų vaiko kritiniam ir kūrybiniam mąstymui lavintis ir kt.  

 

Iš kitos pusės, docentės žodžiais, mokytojams metodinių patarimų, kaip tikslingai ir kryptingai ugdyti ikimokyklinio / priešmokyklinio amžiaus vaikų kalbą labai stokojama. Tad pristatoma metodinė priemonė bent iš dalies galėtų užpildyti šią tuštumą. Metodinėje priemonėje pateikiama praktinių idėjų, padėsiančių vaikams mokytis taisyklingai tarti garsus, tobulinti gramatinius gebėjimus, perprasti dar negirdėtų bei aktyvinti sakytinėje kalboje retesnių žodžių vartojimą, skatinti rišliai aiškinti, pasakoti, kurti pagal pavyzdį, taipogi – mokytis suvokti erdvę ir joje orientuotis, nustatyti daikto vietą kitų daiktų atžvilgiu ir kt., kas iš dalies atliepia ir matematinių  gebėjimų ugdymo turinį.

 

Kad ikimokyklinio amžiaus vaikų aktyvusis žodynas neapsiribotų tik kasdienėje kalboje vartojamais žodžiais, būtinos pedagogo apgalvotos žodyno plėtimo, t. y. naujų ar mažai žinomų žodžių pateikimo ir jų leksinės reikšmės aiškinimo(si), vaiko pasyviojo žodyno gausinimo, pratybos. Mat kai aktyvusis žodynas nedidelis, vaikui gali būti sunku suprasti tam tikrų žodžių prasmes ir kartu išmokti sėkmingai ir sąmoningai skaityti. Juolab kad ir tyrimų duomenys patvirtina mokinio žodyno svarbą ir ryšį su gebėjimu suvokti skaitomą tekstą.

 

Doc. dr. Nijolė Bražienė atkreipė dėmesį, kad rišliosios kalbos, kaip minties raiškos proceso, ugdymas bene labiausiai iššūkių kelianti vaiko kalbos ugdymo sritis. Žinia, nors ikimokyklinio amžiaus tarpsnio vaikams patinka pasakoti, tačiau jiems sunku susidaryti bendrą nuoseklaus pasakojimo schemą. Tad rišliosios kalbos ugdymo veiklos negali būti orientuotos į „ko nors papasakojimą“ – rišliai, nuosekliai ir logiškai pasakoti vaikai neišmoks per spontanišką veiklą ir spontanišką kalbėjimą. Akcentavusi, kad vaiko kalbai ugdyti ir ją gyvinti vaizdine ekspresine leksika labai reikšmingi literatūros kūriniai, kurių klausydamas vaikas plečia savo žodyną, perima rišlios ir vaizdingos kalbos pavyzdį, docentė pateikė įžvalgų ir praktinių pavyzdžių, kaip aptarti su vaikais skaitytą / girdėtą tekstą, kaip išnaudoti tekstą tikslingoms, kryptingoms, į vaiką orientuotoms ir vaiką įtraukiančioms užduotims parengti.