Pratarmė


2004 m. rugsėjo 24 d. Šiaulių dailės galerijoje buvo su­rengta VII Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lie­tuvos sek­cijos konferencija „Meno pasaulis: uždaras sociumas ar neribotos gali­mybės?“. Didžiųjų Rytų ir Vidurio Europos pokyčių akivaiz­doje siek­ta sutelkti dėmesį į atvirus dialogui, naujus veikimo būdus globaliai lokalizuotame, tirpinančiame ribas tarp centro ir regiono, glokaliame šiandienos kultūros gyvenime. Poindustrinėje informa­cinių technologijų aptarnau­jamoje visuomenėje centro ir periferijos santykį keičia opera­tyvi tinklinė komunikacija, kurios akivaizdoje periferiniame re­gione randasi nauji politinių / ekonominių interesų centrai. Įdo­mu stebėti, kaip jų plėtros dinamika tampa naujais kul­tūrinės traukos židiniais: ambicingos tarptautinės Johanesburgo (PAR), Dakaro (Senegalas), Kvangju (Pietų Korėja), Stambulo (Turki­ja), Šanchajaus (Kinijos Liaudies Respublika) ir kt. bienalės, AICA’os kongresai ir seminarai Afrikoje (Senegalas), Kari­buose (Barbadosas, Martinika), 2003 m., Azijoje (Taivanyje), 2004 m.

Tad dėsninga, kad pasirinktas teorines ir praktines įžval­gas siekiantis sugretinti renginys iš sostinės persikėlė į Šiaulius. Renginio organizatoriai – AICA Lietuvos sekcija, Šiaulių uni­ver­sitetas, Šiaulių dailės galerija – pamėgino konkretizuoti kalbas apie kultūros ratelių socialinį ribotumą, įsitvirtinusių struktūrų už­darumą, sostinės ir regionų atotrūkį bei skirtingų meninių ben­druomenių (pasaulėžiūrų) narių nesusikalbėjimą. Atvirumo ir užda­rumo, traukos centrų ir tinklinės decentrali­zacijos klausimai aptarti gretinant tarpdalykinius požiūrius. Konferencijoje išplėtotos disku­sijos atspirties tašku tapo taiklūs įvadiniai pastebėjimai apie Šiau­lių, Vilniaus ir Niujorko meni­ninkų šlovės išgyvenimų (karjeros sklaidos) tapatumą naujau­sias laikais (Viktoras Liutkus).

Sutelkiant dėmesį į dailės gyvenimo aktualijas prabilta apie uždaros interpretacinės lietuvių dailės kritikos neveiks­mumą aplin­koje (Gintautas Mažeikis), aptarta meno pasaulio uždarumo ir ribo­to vartojimo (komunikavimo su visuomene) problema (Virginijus Kinčinaitis). Platesniame, institucinių ir alternatyvios veiklos galių kontekste aptarta Vilniaus Šiuolaiki­nio meno centro veikla bei čia eksponuojamo meno raiška (Skaidra Trilupaitytė, Laima Kreivytė). Nagrinėjant meno pristatymo visuomenei praktikų pokyčius, at­kreiptas dėmesys į modernių šiuolaikinių dailės megaparodų feno­meną (Ramutė Rachlevičiūtė).

Pranešimuose nagrinėtos skirtingų meno teorijų pritai­ko­mumo galimybės vertinant šiandieninio lietuvių meno sklai­dą (Da­lia Navikaitė), aptarti hermetiško meno pasaulio pase­niškumo (pari­bių) klausimai (Salomėja Jastrumskytė) bei šiuo­laikinio meno kon­tekstų kaita XXI a. (Daiva Citvarienė). Dai­lėtyrinio pobūdžio pra­nešimus papildė gretutinių sričių Prane­šimai nagrinėjantys globalių ir vietinių (lokalių) kultūrų są­veikas šiandienos vertimuose (Dalia Staponkutė), lietuvių po­etų mikrobendruomenius ryšius (Rima Ma­lickaitė).

Po pranešimų išsivysčiusių diskusijų turinį liudija du tekstai parašyti konferencijai pasibaigus. Juose, kaip ir disku­sijose, apta­riami mūsų aplinkoje tvyrančio kritinio požiūrio sto­kos (Austėja Čepauskaitė) ir naujųjų institucinių galių (Julija Fomina) klausimai.

Dr. Skaidra Trilupaitytė